Elena: Ugnės Barauskaitės knyga ”Dešimt” man primena matematinę gyvenimo įvykių registraciją, statistinį dienoraštį, kuriame suminimos žmonijai bendros aktualijos: kvėpuoti, maitintis ir daugintis – gyvybinių poreikių tenkinimas – šiuo aspektu mes juk nesiskiriame nuo visų likusių biologinių būtybių. Pagal Maslova – tai poreikių piramidės žemiausioji pakopa. Autorė pavardina ir kitus poreikius: saugumo, užuojautos, meilės, bet kažkodėl neišdrįsta giliau jų pagvildenti. Mes taip pat visi rašome dienoraščius savais gyvenimais, tačiau dėl šios priežasties dar netampame rašytojais! Pasigedau įtampos, aistros, fantazijos, kulminacijos ir viso to, kas sukelia ir maitina smalsumą, praturtina vaizduotę, augina sparnus…

Ineta: Ugnės Barauskaitės knygą ”Dešimt” pavadinčiau nėščios moters savotišku dienoraščiu. Knygos pagrindinė herojė pasakoja įvykius, mintis, jausmus, patirtus ir apgalvotus per jos 10 nėštumo mėnesių. Pasakoja kandžiai, vaizdingai, smagiai ir natūraliai. Autorė herojei suteikė laisvę vartoti visus kasdieniškus žodžius be didelių literatūrinių pagražinimu (pvz., seksas vadinamas seksu, pizdutė – pizdute ir t.t.). Knyga skaitėsi. Nesinorėjo jos mesti į šalį. Deja, nerandu, ką apie romaną būtų galima daugiau pasakyti.

Neringa: ”Bulvarinis skaitalas, žemo lygio literatūra, apskritai neliteratūra, problemos manifestuojamos, bet nesprendžiamos, banalu, šokiruojanti kalba” - maždaug taip apibūdino U. Barauskaitės romaną ”Dešimt” DLB Knygų klubo narių flangas, kuriam ši knyga pasirode svetima.  Aš gi priklausau tai nedaugumai, kuriai ši knyga ir joje keliamos temos  pasirodė artimos, knygos stilius pagaunantis, ironiškas, energingas, įtikinantis, mažakompromisinis. Prarijau U. Barauskaitės ”Dešimt” per vieną dieną ir netgi pasižymėjau kelis manifestus, kurie nesvetimi ne tik nėščiosioms. Nors ši knyga gal ir neįeis į XXI amžiaus aukso fondus, tačiau lengvosios literatūros artilerijos mėgėjams laikas ją skaitant neprailgs.  Nėštumas (knygoje ne įprasti devyni, bet visi dešimt mėnesių ir kiekvienam po planetą), apie kurį šioje knygoje lipdomas siužetas, atsiveriantis visa savo fiziologine  esybe, - puiki terpė mintims apie moteriškos sielos dualumą, apie Erosą ir Agapę, apie santykį su vyrais, katalikybės įpirštus kompleksus moterims, vaikus, šeimą, apie tai, kad ”mažuose dalykuose slypi baobabai”, apie seksą, pinigus ir visa tai lietuviškai! Tik nesitikėkite filosofiškų išvedžiojimų ir lyrinių romantinių nukrypimų  - jų knygoje nėra.  Tiesa,  tūlam skaitytojui gali pasirodyti keistas autorės mėgavimasis buitiniais vaizdeliais bei alkoholio vartojimo ir jo nevartojimo tema, tačiau, kaip ten bebūtų, knygos į šalį padėti neperskaičius man nesinorėjo, o ir ką gali žinoti, kas nėščiųjų galvoje sukasi!

Nomeda:  Matant, kad antrajam Knygų klubo susirinkimui bus neabejotinai pasirinktas U. Barauskaitės romanas ”Dešimt”, ypatingai neapsidžiaugiau.  Prieš porą metų jau buvo tekę užversti jos debiutinį ”O rytoj vėl reikės gyventi” po pirmų keliasdešimt puslapių, tad šiaip ne taip įveikti ”Dešimt” privertė tik įsipareigojimas antrajam DLB Knygų klubo susitikimui.  Braunantis pirmiausiai pro negrabumą technikoje, kuri dabar jau tapo norma lietuvių jaunos kartos literatų ir į tokius pretenduojančių tekstuose, tematinį pretenzingumą, radau būdą bent sau pačiai išgelbėti šitą romaną nuo visiško jo susinaikinimo per jo skaitymą iš pozicijos už literatūros. Romano pagrindinis personažas – ta jaunosios, bet jaunimėliui nebepriklausanti kartos dalis, kurios pasaulėžiūrinio sovietmečio gelžbetonio neįveikė nei transcendentinis Sąjūdžio didingumas, nei SSRS žlugimo dėka atsiradusios naujų pasaulio pažinimų galimybės. Stokodama valios siekti autentiško gyvenimo, knygos veikėja stoviniuoja savame stoties rajono gyvenime su kalgotkėmis tinkeliu, meile guminėms staltiesėlėms, nostalgija dingstantiems pradvisusiems sostinės bromams, numirusiu augalu nudriskusio bloko virtuvėje, su į jos gyvenimą it troleibusą įlipantiems ir išlipantiems vyrams, su į dėmesio periferiją nustumta pirma dukra ir nežinia kam tiksliai priklausančio spermatoizoido pradėta antra, ir visa tai romane nevirsta estetika. Vis tik vienas kitas tvykstelėjimas tekste verčia, leidžia galvoti, jog veikėjos prie jokio cool nepriartėjantis kietumas, atsainaus nuožmumo pirmiausiai sau poza yra greičiausiai iliuzoriniai; tai - gintis visko išsigandusio ir savim nepasitikinčio, dar toli nuo pirmosios gyvenimo brandos esančio žmogaus, paniškai bijančio arba tiesiog nesugebančio to sau pripažinti. Taip lengvas skaitalas pasirodo nevalingai sukąs link temos apie visakaustančios baimės tragizmą bei turįs šiokį tokį edukacinį ”Kaip galima, bet nebūtina gyventi” momentą. Gal ir visai neblogai lengvam skaitalui su pretenzijomis būti prie literatūros, bet vis tik tai pirmiausiai laiką ir akis gadinantis tekstas bei miškingų plotų bereikalingas niokiojimas.

2005 m. rugsėjis