Žemiau rasi žinomo religijotyrininko, baltų mitologijos žinovo, literato Gintaro Beresnevičiaus esę "Vėlinėms žodžiai". Publikuojama DLB svetainėje su autoriaus sutikimu.

Gintaras Beresnevičius

Vėl Vėlinės, ratas vėl apsisuko; Vėlinių ataskaita, Vėlinių padėka. Vėl kapinės tampa visų judėjimų centru; visus metus, net šventiškiausiomis dienomis, miestuose judėjimai tokie patys – iš pašalių, atokių rajonų į centrą; dabar dviem dienoms ”centro” sąvoka pakeičia savo prasmę, dviem dienoms visus judėjimus ”įcentrina” kapinės, dviem dienoms jos tampa ašimi, ir miestuose, ir visoje Lietuvoje taip pat.

Dvi dienas gyvename teisingai. Arba – gyvename, judame teisinga linkme. Į kapines. Visi kiti judėjimai – atostogų, darbo, prekybiniai, pramoginiai – vyksta metafiziškai ne taip. Ko važiuoti prie jūros, jei nesiruoši išplaukti? Į kapines – kitas reikalas.

Aišku, vėl alaus baruose ”blūdys” jaunimas, švęsdamas Helovyną, ir tegu. Kol taviškiai dar gyvi, gali sau ”blūdyti”, ateis laikas, kai pjūtis priartės prie tavęs, kai pajusi dalgio ašmenis šniokščiant visiškai šalia, tie girti moliūgai didelėm akim nebeteiks saugaus žaidimo baime.

Nors neaišku, kaip elgsis ta dabartinių –niolikmečių karta po dešimtmečio kito. Gal tie halovynai ir išmuša iš po kojų kažką, Vėlinių pagrindą. Vėlinės – tai akistata su mirusiais, su protėviais. Helovyno šėlsmas – slėpimasis. Nebūti vienam naktyje. Tai natūralus noras.

Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.

Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti.

Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines, mirties fanai, mirties maniakai. Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. Negi praleisi proga pasimatyt su miruoliais. Ir tai daroma be jokios pompos. Airiai pasislepę geria iš baimės, lietuviai slampinėja kapinėse, vaišina miruolius, degina sau žvakeles. Na, ne sau, mirusiesiems.

Mes savo tradicijos jėga labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena. Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš savo apyvartos. Galima sakyti – iš baimės.

Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausiai į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia, mirtis Lietuvoje yra jungtis. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis. Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė...

Lietuvių tradicijai mirtis – tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškai – bedugnė pati.  Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais. Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne ”religinis išsišokimas”.  Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirtis praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė. Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo.  Gal dėl izoliacijos, uždarumo. Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai. Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva.

Rasčiau dar ir socialinių priežasčių, kaip be jų. Protėvių kulto tradicija (taip, Vėlinės – tikras protėvių kultas) perimta iš archajinio religingumo, iš baltiškos tradicijos religinio tarpsnio. Bet ”minkštas”, neapsakomai jautrus, intymus santykis su sesute Mirtim yra ir socialiai nulemtas.

Mes visi – arba iš baudžiauninkų, arba – į baudžiauninkus; baudžiauninko ar šiandieninio valstiečio gyvenimas yra toks sunkus, kad jau bet kas, o ypač mirtis, yra lengviau.

Blogiau nebus, tai – laimės pažadas, miruolių pažadas; jie savo žodį ištesi.