2005-08-11 įyko Kopenhagos Bavnehøj mokyklos patalpose pirmoji pamokėlė lituanistinėje šeštadieninėje mokyklėlėje, kurioje mažuosiuos Danijos lietuvius (6-12 m.) mūsų kalbos moko Reda Mieldažytė.  Vaikai gali pradėti lankyti mokyklėlę gali bet kada. Dėl daugiau info kreipkis į mokytoją tel.: 2298 6322. Skaityk DLB narės Dainoros Medeišienės pasakojimą apie pirmuosius mokyklėlės viekimo mėnesius, žiūrėk jos nuotraukas.

Dainora Medeišienė
 

2005 m. rugpjūčio 11 d. Kopenhagoje atvėrė duris šeštadieninė lituanistinė mokyklėlė. Ją inicijavo aktyvūs tėvai, Danijos lietuvių bendrijos taryba ir Kopenhagos savivaldybė, kuri finansuoja mokyklelę, mat, Danijos vyriausybė skatina kitataučių integraciją, remdama jų gimtosios kalbos mokymą.

 
Iš pat pradžių sulaukusi daug privalomo lietuviško skepsio ir niurzgėjimo (”Nieko iš to nebus”, ”Vaikai nesusirinks kiekvieną šeštadienį”, ”Mokytoja nesusitvarkys su tokio skirtingo lygio mokiniais” ir t. t.), lietuviška mokyklėlė pamažu įsivažiuoja. Ją pastoviai jau lanko 10 vaikučių nuo 6 iki 12 metų amžiaus. Betrūksta dviejų, kad mokyklėlė būtų laikoma pilnaverte ir kad niekas nebegrasintų ją uždaryti.

Pirmomis mokslo metų dienomis mokinukus pasveikino Danijos lietuvių bendrija, įteikusi kiekvienam po leidyklos ”Alma littera” puikiai 2005 m. išleistą ”Enciklopediją vaikams apie Lietuvą”. Tai ir įkišo vaikučiai noseles – kas paveikslėlių žiūrėti, o kas jau ir skaityti pabandė.

Kad lietuvių kalba netaptų baubu visai jos nemokantiems, Kopenhagos komunos skelbtą konkursą laimėjusi mokytoja Reda Mieldažytė ir vaikai žaidžia, žiūri videofilmus, lygina lietuvių kalbą su danų vis pabrežiant mūsų gimtosios šnektos grožį, dainingumą, turtingumą. Vien mamytei pašaukti vaikučiai prigalvojo net 13 kreipinių – mamule, mamuže, močiute, motule, motinyte, bet savo išmone nenuskriaudė ir tėčių.
  
Gramatika mūsų sunki: niekaip nesideda taškai ė, brūkšniukai ant ū, paukščiukai netūpia ant č, š, o tuo labiau pamirštamos nosinės vienaskaitos galininke ar daugiskaitos kilmininke. Šiuos riešutus turi perkrimsti vyresnėliai, kurie jau šneka, skaito ir rašo, tačiau, deja, vis dar su klaidomis. Jiems mokytoja skiria atskirą intensyvaus darbo valandą.

 
Sunkoka mokytojai Redai, bet ne lengviau tėvams, kurie privalo išaiškinti vaikui, dėl ko jis nebeturi laisvų šeštadienių kaip kiti jo bendraklasiai daniškoje, angliškoje ar prancūziškoje mokyklose. Sudie futbolo varžyboms, dailiajam čiuožimui ar paprasciausiai saldžiam miegui. Labiausiai motyvuotos yra mamos, kurioms tėvų, senelių, prosenelių kalba yra neįkainojamas turtas, ir jį prarasti, neperduoti savo atžaloms – tiesiog šventvagiška! Tad ir stumia jos savo palikuonis prie mokslo šviesos – patinka jiems tai dabar ar ne.
 
Viena aišku: jei visiems suaugusiems užteks optimizmo, pozityvumo – mokyklėlė gyvuos. Pati tikiu, kad tikrai yra neišsemiami resursai sudominti vaikus dainos, žaidimai, pasakų sekimas, vaidinimai, dailė, kūrybinis rašymas, kompiuterinio mokomojo portalo sukūrimas. O ir kaimyninių šalių – Švedijos, Norvegijos, Vokietijos – lituanistinių mokyklėlių patirtis bus labai naudinga.

Klasė, kurioje vyksta lietuvių kalbos pamokėlės, yra tikros mokyklos patalpose – su skambučiu į pertraukas, su galimybe susitikti daugybe kitų tautybių vaikų pertraukų metu: turkų, lenkų, rusų, indų, korėjiečių, kinų, kurie taip pat papildomai mokosi savo gimtosios kalbos šeštadieniais. Čia mūsiškiai ir pasijaučia lygūs tarp lygių, ne taip nuskriausti ir kitokie dėl savo dvikalbystės.

Subėgę, sutekėję iš įvairių Lietuvos regionų, miestų ir miestelių, kaimo vietovių, susirinkę Kopenhagoje ir laukdami prisijungiančių iš pietinio Švedijos regiono lietuviukų, be ilgų diskusijų pavadinome savo mokyklėlę ”Santaka”, kuriai Lietuvos ambasada Danijoje padovanojo širdziai mielą Trispalvę bei Vytį, kurie, kaip mūsų valstybės simboliai ir privalomi atributai puoš klasę.
  
Bralei seseris
imkiet mani ir skaitikiet
Ir tatai skaitidami permanikiet.
 
Šitie Martyno Mažvydo Katekizmo prasti žadei beldžiasi veik per 460 metų laiko tarpą į mūsė širdis, į mūsų vaikų protą, šį kartą -  piečiausioje skandinvų šalyje, Danijoje. Ir niekas geriau nereziumuos kaip mūsų mylimas poetas Justinas Marcinkevičius: ”Prie knygos, prie savo kalbos ir rašto lenkiamės lyg prie šventosios ugnies: tiktai saugodami auginame ir augame”.
 

2005-11-09