Mokinukų šventinis šurmulys, nekantrus Kalėdų Senelio laukimas ir kartkartėmis juntamas jaudulys – juk šiandien jie ne pasyvūs žiūrovai, bet akimirkai turėsią tapti artistais ir ne bet kokiais, o kalbančiais ir dainuojančiais tik lietuviškai. Pirmajai Kalėdų eglutei buvo repetuojamas kuklus spektakliukas „Ropė“ pagal to paties pavadinimo pasaką, mokomasi dainuoti lietuviškų dainelių-ratelių vaikams – tai dovana vaikučių artimiesiems, Kalėdų Seneliui ir šventės svečiams.


 
Vaikiškas šurmulys nuščiūva, klasėje pasirodžius svalvingais kostiumais apsitaisiusiems Kauno kamerinio teatro aktoriams Daivai Škelevaitei ir Eugenijui Tamošiūnui. Aktoriai, pasisveikindami ir besišnekučiuodami su kiekvienu vaikučiu, po truputį mėgina prisijaukinti savo jaunuosius bičiulius. Labiausiai  isidrąsinę tuoj pat iškloja, jog čia jie belaukiantys Kalėdų Senelio. Taip Daiva ir Eugenijus, subūrę visus šventės dalyvius į ratelį, pradeda žaidimą-kelionę: „į Laplandiją, pas Kalėdų Senelį!“ Visi įsispyrę į šilčiausius batus, apsimūturiavę vilnoniu šaliku, užsimaukšlinę kepurę ir užsimovę pirštines leidžiamės į kelionę. Vaikų nuostabai pirmiausia atsiduriame visai ne šaltojoje Laplandijoje, bet karštojoje Afrikoje, kur sutinkame grakščiai kinkojančias ilgakakles žirafas, štai išvystame lijanomis besikarstančias ir bananus besmaguriaujančias išdykėles beždžiones, regime vandenyje snūduriuojančius plėšriuosius begemotus. Palikę Afriką, nukankame į kraštą, kur žmonės kalba mums nesuprantama kalba. Vaikų tuoj pat atspėta, jog čia būta Kinijos. Pasimokę kinų kalbos ir sveikinimosi manierų, kūną bei sielą sustiprinę kiniškos mankštos pratimais, kopiame kalnagūbrių keteromis, šokinėjame per pragaištingus kalnų tarpeklius artėdami prie sniego ir šalčio šalies. Atkeliavę į Laplandiją, garsiai garsiai šaukiame Kalėdų Senelį. Štai nešinas dovanų maišu atlinguoja taip laukiamas Kalėdų Senis (Kauno kamerinio teatro aktorius Aleksandras Rubinovas).

Toliau žaidžiame žiemiškus žaidimus: svaidomės sniego gniūžtėmis, ridename sniego volus ir lipdome senį besmegenį. Bet Senelis dovanėlių maišo atrišti nė neketina ir gana. Čia jis paklausia vaikų, ar vaikučiai neturį ir jam kokios dovanėlės. Mėginame Senį gundyti saldumynais, bet jis apie jokius saldėsius nė nenori girdėti. Tada vaikai susizgrimba, jog tikriausiai Senelis norįs pamatyti „Ropę“, norįs pašokti ir padanuoti su visais kartu. Vaikai be galo smagiai ir darniai suvaidina spektakliuką. Po to dainuojame „Du gaideliai“, šokame „Jurgelį meistrelį“. Patys drąsiausieji padeklamuoja mamų, tėčių ar močiučių padėtus išmokti taip vaikiškam pasauliui mielus eilėraščius: „Eglutė skarota“, „Mano batai buvo du“, „Eina kiškis su lazda“, užmena mįslę. Na, ir pagaliau taip lauktos Kalėdų Senelio dovanėlės.