|
|
|
|
Kelionė į Jutlandiją ir Fiuno salą |
|
2005-04-30, 13:32 |
 Tradicijos - dalykas rimtas, tad DLB taryba ir šiais metais organizavo kasmetinę išvyką. Šių metų kelionė vyko gegužės mėn. 15-6 d., o jos maršrutas vedė į Danijos antrą pagal dydį salą Fiuną (Fyn) ir Jutlandijos (Jylland) pusiasalio šiaurę. Skaityk ir žiūrėk buvusio DLB tarybos nario Eugenijaus Barzdžiaus įspūdžius iš kelionės. Įsigyk DVD su kelionės foto ir video medžiaga! Atsakyk į kelionės viktorinos klausimus! DLB taryba dėkoja DLB tarybos nariui Artūrui Maslauskui, kuriavusiam šią išvyką, už puikų kelionės organizavimą. Išvyka į Jutlandiją
Eugenijus Barzdžius Ankstyvą sekmadienio rytą su kuprinėmis susirinkome prie centrinės Kopenhagos stoties. Kažkaip prisiminė mokyklinės ekskursijos, kai kuprinės pilnos sumuštinių ir užsigerti. Visi dar su užmiegotomis akimis, po šeštadienio, su viduje spurdančiomis širdimis, piešiančiomis nežinomybės tolius, lėtais judėsiais susėdome į geltoną autobusą. Pajudėjome į išvyką... Pirmas valandas autobusas dar snaudė, o po to jau girdėjosi daugiau juoko ir judesio.  Pusryčių sustojimas buvo ties Middlefartu. Pasistiprinę judėjom link pirmojo mūsų kelionęs eksponato - Jellinge-runesten, Jellinges runų akmens. Jis kaip trečdalis mūsų Puntuko, tik su seniai iškaltomis runomis. Svarbus jis tuo, kad ant jo pirmą kartą minima Danija.  Kartu su mumis į kelionę vyko ir Livija Klans-Kovalevskis, kuri gyvena Danijoje jau per 60 metų. Pateko į šią šalį, bėgdama kartu su tėvais nuo Sovietų okupacijos. Keliaujant autobusu ji noriai pasakojo prisiminimus, rodė nuotraukas ir kitą medžiagą apie savo pirmus metus išeivijoje, leisdama viską per keliaujančių rankas.  Su šias prisiminimais palengva judėjome link Thistedo, kur yra išlikę pokario imigrantų statyti paminklai: medinis kryžius, Gedimino stulpai ir didžiulė Vyties mozaika, kurią originaliai sudėliojo lietuviai iš pajūrio akmenukų. Dabar visi paminklai yra restauruoti ir saugomi ugniagesių aptvertoje teritorijoje! Mielai prisistatė vyriausias ugniagesių barzdukas, kuris puikiai žinojo lietuvių pabėgėlių istoriją ir buvusių barakų dislokaciją.  Apžiūrėję pirmuosius lietuvių pėdsakus, dūmėm aukštyn ant Bulbjergo kalno prie Šiaurės jūros. Mus pasitiko vasarėjantis brizas ir Nidą primenantys vaizdai.  Turėdami laiko tik trumpam pasižvalgymui ir pasigrožėjimui, nespėję nė normaliai nuplauti rankų jūroje, jau turėjom judėti. Juk vykome kartu ir su šventa misija – kunigas Julius Sasnauskas važiavo laikyti mišių Aalborge. Laimingas sutapimas įvyko, kad šventikas mums buvo dovanotas Sekminių šventimui, arba Šventos Dvasios nužengimo ir Beržų garbinimo šventei. Prieš važiuojant į Aalborgą, buvau girdėjęs apie gyvą lietuvių bendruomenės veiklą šiame Jutlandijos didmiestyje. Atėjęs prie bažnyčios vis žvalgiausi bent kokio lietuvių būrelio. Hmmm… matyt, jau visi bažnyčioje, pagalvojau. Iėjęs sunkiai atskyriau naujus veidus, susimaišiusius su atvykusiais autobusu. Girdėti gandai bent man jau nepasitvirtino.  Tradiciškai po mišių sugužėjom klebonijon arbatos ir kavos su sausainukais. O vėliau išėjome į minimalią ekskursiją nuo bažnyčios iki restorano. Čia irgi buvom supažindinti su vienu iš jutlandiečių bruožų – lėtumu. Restorane jie sumušė visus mano girdėtus rekordus – maisto laukėm be kelių minučių dvi valandas, mes irgi parodėm savo lietuvišką kantrumą ;). Po naktipiečių daug kas pajudėjo pasižvalgyti po naktinį gyvenimą, kaip paaiškėjo, provincialiam didmiesty. Lietuviui džiugu, kad yra pigu, tad ir įstrigo daug kam, kad įėjimas į naktinius klubus simbolinis arba iš viso neegzistuojantis, o kainos artimos ir širdžiai, ir mūsiškei kišenei.
Aalborgą palikome su lietaus ašaromis ant autobuso stiklo, ir pylė jas dangus iki pat Egeskovo Fyno saloje, kur atvažiavom pasižvalgyt po parkus, įvairius muziejus ir kitas atrakcijas. Pradžioje visai nebuvo tam noro, nes oras buvo tam visiškai nepalankus. Kiek susikuprinę, greitesniu žingsneliu vis ieškojom kokios muziejaus kafeterijos, kur galetume pasedėt ir apšilt.
Viena iš pirmųjų užuovėjų, kur kiek pamiršom apie oro nepalankumą, buvo senoviškų ir ekskliuzyvinių automobilių, motociklų muziejus. Bevaikščiodami radome ir mažą lėlių muziejų, senoviškos parduotuvėles imitaciją su visomis to meto prekemis (kaip galėjau speti, tai buvo XX a. pradžios), Drakulos rūsį ir kitokio gėrio.  Kol truputį pažioplinėjome lauke, pasirodė saulė ir galėjome pasigrožėti ir paklaidžioti po labirintus, pasikarstyti beždžionių tiltais ar šiaip pasedėt parke.  Dar truputį paklaidžioję ir visai pamiršę laiką sutikom bendrakeleivius, kurie priminė apie besibaigiančią kelionę. Paskutinį kartą susėdom ir pajudėjom link Kopenhagos. Tą didžiulį technikos stebuklą – geltoną autobusą – visą kelionę pritrenkiančiai profesionaliai vairavo norvegė Solveiga. Kad kelionė namo neprailgų Artūras Maslauskas surengė puikų žaidimą – „Ar tikrai pažįsti Lietuvą?", kurį laimėjo vienas iš „veteranų“ Danijoje - Remigijus Juodviršis. Kiti prizininkai: Renata Jacobsen ir šių eilučių autorius. Besikapstant po savo istorijos žinias artėjo sostamiesčio bokštai, pasigirdo padėkos tarp grįžtančiųjų už įspūdingą kelionę, kurią nepriekaištingai sustygavo Artūras Maslauskas. Ne vienam Kopenhagoje ilgiau gyvenančiam tautiečiui tai buvo pirma proga pavažiuoti bent kiek toliau nuo dabartinių namų ir praplėst akiratį apie šalį. Kyla didžiulis įtarimas, kad yra panašumų tarp mūsų tautų, gamtos, ir tikiuosi, kad greit galesime vėl susirinkti ir važiuoti tai patikrinti ;). Nuoširdžiausiai noriu padėkoti Artūrui Maslauskui, Remigijui Juodviršiui ir kitiems Danijos lietuvių bendrijos nariams, prisidėjusiems prie šios įspūdingos kelionės ir Sekminių šventės! 2005 m. gegužė Straipsnis ir nuotraukos publikuoti "Pasaulio lietuvio" šeštame numeryje. |
|
|
|
|
