Praėję metai Danijoje buvo ,,H.Ch. Anderseno metai”. Daugybė renginių, koncertų, skaitymų, spektaklių pastatymų jo garbei į pabaigą 2005-ųjų tapo atgrasūs net patiems danams.,,Perlenkta lazda” ir tiek. Milijoninės išlaidos. Betgi kaip nepasididžiuosi kūrėju, kuris savo pasakomis ir savo vardu išgarsino šalį visame pasaulyje?

Netgi mūsų mažos lietuvių bendruomenės Kopenhagoje paskutinė tų metų šventė – vaikučių Kalėdos – švytėjo baltais gulbių sparnais, kai šios priėmė į savo tarpą išgražėjusį Bjaurųjį Ančiuką...

    Taip, statėme spektakliukus ir vaidinome patys – lietuvių liaudies pasakas, Sigito Gedos poeziją, H.Ch.Anderseną ir pačių sukurtą improvizaciją, skirtą Motinos dienai. Lankėme su mažaisiais ,,Anemone” ( ,,Žibutės”) teatrą, kur žavėjomės danų lėlininkų darbais. Muzika, scenografija, personažų nuotykiai – viskas paprasta, suprantama ir patiems mažiausiems.

    Tačiau parypuodavom tarpusavy mes, mamos: ,,Gražu, bet ach, kaip gaila, kad čia gimę ir augančios mūsų atžalėlės nemato Lietuvos režisierių ir aktorių darbų – mūsų vaikystėje išmylėto ,,Lėlės” teatro, ,,Keistuolių”, veliau - ,,Jaunimiečių”...Dažniausiai tik kartą metuose, vasarą, parvažiuojame aplankyti močiučių, o tuomet teatrai irgi atostogauja...

     Tad atvykstančio ,,Paršiuko Ikaro”, o tiksliau, Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų su spektakliu ,,Šeivamedžio močiutė” laukėme kaip kalėdinės dovanos ( tai kas, kad vasara, tai kas, kad Andersenas....)

     ,,Lėlės kalbės lietuviškai?!” - išpūtė akeles vaikai. Kai kurie gal net nusiminė, kad nesupras... Ir ką jūs manote? - Suprato!! Suprato visi – maži ir dideli. Pagrindinė auditorija – 2-8 metų darželinukai – absoliučioje tyloje klausėsi Mocarto muzikos, net išsižioję sekė, kaip mikliai Nijolės pirštai karpo laikraštį, iš kurio - tokio nuobodybės šaltinio – gimė du vaikiukai! ,,Čia aš! Čia aš!!” - šūktelėjo trimetis Jonukas, kažkaip įžvelgęs panašumą, ir visi pasinėrė i fantazijos pasaulį, kur, išsimaudžius šaltam ežere kartu su gulbėmis, galima buvo sušilti šeivamedžio žiedų arbatos garuose; susipykti ir vėl susitaikyti; plaukti laivu; šokti mėlynoje dangaus žydrynėje kartu su drugeliais; suptis žibinte ir - likti rudenį vienam po krintančiais šeivamedžio lapais...

      Maudėmės vaizdų ir muzikos jūroje, kvepėjo arbata, o šeivamedis žydėjo visų įmanomų spalvų žiedais ir vaisiais..

    ,,Nelabai supratau, koks tos pasakos turinys”,- sako gabus matematikai ir prie tikslumo pripratęs dvylikametis Justas.-,,Tačiau labai buvo gražu, ir man labai patiko”. Jis atidžiai stebėjo po spektaklio dar ilgai besidarbuojantį žirklėmis Vitalijų Mazūrą, kuris kantriai ir su meile karpė vaikams jų prašomus personažus – gulbes, angelus, liūtus, ežiukus, šuniukus, arkliukus. Stebėjo, bet nepaprašė sau. ,,Kad tik mažesniems liktų”,- tarstelėjo. Sesė, broliukas ir kiti mažieji glaudė prie širdelių gautas dovanas...

            Jau taip sutapo, kad šis šeštadienis buvo Tėvo dienos išvakarės. Grįžę namo maniškiai staiga prapuolė kaip į vandenį – negirdėti įprasto triukšmo, peštynių arba net ir taikaus jų čiauškėjimo. Užsidarę vaikų kambary, karpė figurėles, spalvino, rašė linkėjimus ir pakavo šias dovanėles rytojui – kad bundančiam tėveliui prie lovos padėtų, kad jį nustebintų improvizuotu pasveikinimu...

        Dukra džiaugiasi Režisieriaus ir Aktorės padovanotu drugeliu. Mažytė paslaptis – tereikia susirasti magnetuką, ir drugelis suplazdės mūsų ištiestoje melsvoje drobėje! Dar ilgiau plevens vaiko atmintyje matytas spektaklis. Ir žydės šeivamedžio žiedas lange.

         O prisiliesti nors trumpam prie šiluma, erudicija, vidine inteligencija ir paprastumu švytinčios menininkų šeimos buvo tikra laimė ir mums, suaugusiems.

         Nesakau ,,sudie”, tačiau nuoširdų ,,iki pasimatymo”, Nijole ir Vitalijau! Mes jūsų labai labai lauksim vėl atvažiuojant! Beje, netoli mūsų, prie jūros, yra didelė pieva aitvarams leisti...