Liepos 6-8 d. į daugiau nei pusę amžiaus Hüttenfelde gyvuojančią lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją, vos tik pasibaigus gimnazistų mokslo metams, sugužėjo gausus būrys užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų, tėvų, moksleivių bei svečių iš Lietuvos. Per 150 dalyvių iš dvylikos Europos šalių atvyko į trečiąjį Europos lituanistinių mokyklų vasaros sąskrydį „Draugystės tiltas 2007“.

Be abejonės, susirinkta į ypatingai lietuvybei svarbią vietą. Romuvos pilies bokšte plevėsuojanti trispalvė, ūksmingas šimtametis ąžuolynas, primenantis lietuviškas giraites, parko meninės kompozicijos: „Eglė žalčių karalienė“ bei „Gedimino sapnas“, aiškiai apeliuojančios į pamatinius mitologinius lietuvių tapatumo simbolius, studentų bendrabučių sienos, apkabinėtos nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Lietuvos kultūrai ir istorijai svarbių žmonių veidai ar akimirkos iš lietuvių kultūrinių renginių, lietuviškomis knygomis bei žurnalais turtinga gimnazijos biblioteka – visos šios detalės, atrandamos visiškai vokiško krašto erdvėje, priverčia išgyventi savotišką sentimentalų lietuviško tapatumo jaudulį.      

Vokietijos lietuvių benruomenė „Draugystės tiltui 2007“ intensyviai ruošėsi nuo 2006 metų vėlyvo rudens. Akivaizdžiai jautėsi kruopščiai sustyguoti visi organizaciniai reikalai. Turbūt kiekviena lietuvių bendruomenė turėtų pavydėti, kad „Draugystės tilto“ organizaciniai rūpesčiai ir vienas tikslas subūrė ir senuosius Vokietijos lietuvių emigrantus, ir trečiabangius. Į organizacinius darbus buvo įkibusi ir Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba, ir Vasario 16-osios gimnazijos dėstytojai, ir Vokietijos Lietuvių jaunimo sąjungos aktyvas. Tačiau turbūt neperdėsiu, jog visgi 2007 m. „Draugystės tilto“ siela ir variklis buvo Hamburgo lituanistinės mokyklos mokytoja Salomėja Böttcher - be jos pastangų ir idėjų renginys nebūtų buvęs toks įdomus ir turiningas.     

„Draugystės tilte“ mokytojos aptarinėjo užsienyje gyvenančių lietuvių ir lietuvių kilmės vaikų švietimo aktualijas, dalijosi pedagoginio darbo patirtimi ir teikė pasiūlymus, kaip bendromis pastangomis būtų galima spręsti iškylančius mokytojavimo sunkumus. Įdomiai ir profesionaliai apie mokytojavimo specifiką ir lietuvių kultūrą ištinkančius iššūkius kalbėjo Londono privačios lituanistinės mokyklos „Švyturiukas“ direktorė Nijolė Jankauskienė. Naudinga buvo Vilniaus universiteto dėstytojos Joanos Pribušauskaitės patirtis ir paskaita apie lietuvių kalbos mokymo metodus mokant suaugusius užsieniečius. Temų diskusijoms būtų užtekę turbūt visai savaitei, bet laikas spaudė. Dėl laiko stokos liko visiškai nepaliesti lituanistinio švietimo opūs atvejai, pvz. lituanistinių mokyklų, veikiančių ne po lietuvių bendruomenių skėčiu, statusas bei traktavimas pasaulio lietuvių bendruomenėje ir Lietuvos įstaigose, dirbančiose išeivijos klausimais.     

Visiems buvo linksma ir įdomu, bet vaikams turbūt smagiausia: jie su naujai atrastais draugais bei mokytojais laiką leido įvairiuose meniniuose, sportiniuose ar muzikiniuose būreliuose. Teko pasėdėti ir Vasario 16-osios gimnazijos studentų suoluose atliekant pamokų užduotis: vieni muzikavo muzikos kabinete, kiti spalvino Lietuvos žemėlapį, o mokytojai akylai stebėjo, ar be klaidų naujieji gimnazistai parašė žodį „Lietuva“. Laimė, visi egzaminus tą dieną išlaikė sėkmingai ir visiems buvo įteiktas Vasarios 16-osios gimnazijos studento pažymėjimas. Jau tapo tradicija, kad „Draugystės tilte“ dalyvauja ir pedagoginiu darbu užsiima broliai pranciškonai bei pranciškoniškasis jaunimas. Pranciškonų atvirumas ir betarpiškas bendravimas greitai pritaukia būrį čiauškalių ir išdykėlių. Vaikai buvo taip užsiėmę nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro, kad net ir patiems mažiausiems nerūpėjo tėvų dėmesys ar globa. Vyresnėliai turėjo jėgų ir naktinėms gaudynėms aplink šventinį laužą arba dalyvavo naktiniame moksleivių iš Londo „Švyturiuko“ mokyklos roko koncerte. Daugeliui vaikų liks nepamirštamas bendravimas ir galbūt pirmosios artistiškumo pamokos, patirtos su šauniaisiais „Atviro rato“ teatro aktoriais ir jų režisieriumi Aidu Giniočiu. „Senelės pasaka“ pagal Salomėjos Neries eilėraštį suaugusiems priminė vaikystės pasaulį ir žiemas, kai tvoros braškėjo, o jaunosios lietuvaičių atžalos, gimusios ar augusios tolokai nuo Lietuvos, turėjo retą galimybę pakeliauti ir pabendrauti su visa virtine lietuviškų pasakų herojų. Svarbiausia, kad visi vaikai, atkeliavę iš įvairių kraštų, turėjo galimybę bendrauti lietuviškai. Silpniau kalbantys ar labai užsispyrę mėgino susišnekėti sava importine kalba, bet nepavykus užmegzti dialogo daniškai ar vokiškai, stengėsi iš visų jėgų prabilti lietuviškai. Savo vaikais sekė ir kai kurie tėvai iš mišrių šeimų – smagu buvo klausytis dviejų prancūzų kalbant lietuviškai (kad tik daugiau tokių tėvelių!). Prancūzai kartu su kitais lietuviškais meilės ryšiais susijusiais tėvais iš Danijos, Šveicarijos dalyvavo lietuvių kalbos kursuose, diskutavo Lietuvos istorijos klausimais.

„Draugystės tilto“ vėliava Hüttenfelde perduota Ispanijos lietuvių bendruomenei. Reikia pastebėti, kad Danijos lietuvių bendrijos tarybos vardu Kopenhagos lituanistinės mokyklos mokytoja renginio organizatoriams perdavė pasiūlymą organizuoti kitus „Draugystės tiltus“ Lietuvoje, kur būtų garantuotos optimaliausios sąlygos gimtosios kalbos gebėjimams tobulinti. Laikas parodys, ar bus atsižvelgta į šią danišką idėją. O kol kas sakome hasta luego en España 2008 m. – iki pasimatymo Ispanijoje.        

Reda Mieldažytė