Pradžioje buvo.....puodelis kavos

Lietuvių kalbos kursų kitakalbiams istorija  prasideda 2001m. rudenį, keletos danų, vedusių lietuves, pageidavimu išmokti savo gerųjų pusių gimtąją kalbą. Tuo metu aš pati buvau naujokė Danijoje, nesuvaržyta darbų, vaikų ir rimtų užsiėmimų, norinti surasti savo nišą naujoje šalyje ir pasiruošusi dirbti dėl idėjos, o ne dėl algos. Tokiu būdu pirmosios lietuvių kalbos pamokos vyko ganėtinai atsipalaidavusioje aplinkoje ir galbūt labiau priminė draugiškus susitikimus prie puodelio kavos nei rimtus kalbos kursus.

Pirmieji susitikimai vyko Medborherhuset, Blågårds aikšteje, išlaidos už patalpas buvo padengiamos karts nuo karto iš tą dieną susirinkusiųjų mokinių kišenės. Kadangi išlaidos buvo nemažos, o mokinių lankomumas nestabilus, ėmėme ieškoti pigesnių alternatyvų ir galimybių. Greitai paaiškėjo, kad norėdami gauti nemokamas patalpas iš savivaldybės turime įsteigti draugiją, kuri būtų atvira visiems norintiems į ją įstoti – mokytis lietuvių kalbos. Mano gabiesiems mokiniams užteko išgerti porą puodelių kavos ir gimė nauja pelno nesiekianti draugija - pirminis neoficialus jos pavadinimas buvo "Kaffe for alle" (Kava visiems), tačiau nenorėdami klaidinti būsimųjų narių, pavadinimą pakeitėme į "Litauisk for alle" (Lietuvių kalba visiems).

Informacija apie galimybę mokytis lietuvių kalbos buvo išplatinta internete, pvz. buvo reklamuojama Danijos lietuvių bendrijos internetiniame puslapyje. Paaiškėjo, kad yra ir daugiau entuziastų, besidominčių lietuvių kalba, net ir nesusijusių su Lietuvos piliečiais, bet tiesiog besidominčių lietuvių kalba ir kultūra dėl kitų priežasčių. Taip mūsų bičiuliškas kavos klubas virto į pakankamai ambicingus lietuvių kalbos kursus danams.

Draugija “Litauisk for alle” iš Kopenhagos savivaldybės Kultūros ir laisvalaikio skyriaus gavo nemokamas patalpas vienoje Nørrebro mokykloje, kur rinkdavomės kartą per savaitę. Ir toliau kursų branduolį sudarė lietuves vedę danai, gerai pažinę vieni kitus dar ir prieš kursų atsiradimą iš susitikimų DLB renginiuose. Kursų ivadinė knyga buvo Dalios Barauskaitės Mikkelsen vadovėlis "Lad os tale litauisk" (Kalbėkime lietuviškai), po jo sekė Meilutės Ramonienės ir Loretos Vilkienės kalbos vadovėlis "Po truputį". Šalia  vadovėlių naudojomės papildoma medžiaga iš laikraščių, vaikiškų žurnaliukų, lietuvių grožinės literatūros, mano pačios sukurtais tekstais. Kursistų skaičius buvo nepastovus, tačiau, kiek pamenu, sąraše turėjome apie 10-12 žmonių, nors paprastai į užsiėmimus rinkdavosi apie 5-7. 

Informacija apie kursus ir toliau buvo reklamuojama Danijos lietuvių bendrijos internetiniame puslapyje, taip pat lankstinuko forma Kopenhagos universitete. Į mus kreipėsi vis daugiau norinčių mokytis lietuvių kalbos, įtraukti juos į jau gerokai pažengusiųjų mokinių grupę nebuvo prasminga, todėl  teko svarstyti, kokiu būdu galėtume patenkinti visų norą mokytis. Problemą išprendėme atidarę naują klasę pradinukams. Deja, mano asmeniniame gyvenime liko vis mažiau laiko šiai "užklasinei" veiklai, o kursams plečiantis reikėjo žmogaus, sugebančio bei suinteresuoto juos administruoti. Toks žmogus atsirado iš mokinių tarpo - didelis entuziastas Niels G. Carlsen - dalyvaujantis kursuose dėl domėjimosi archaiškomis kalbomis. Jo iniciatyva bei visų "Litauisk for alle" narių sutikimu buvo nutarta lietuvių kalbos kursų kuravimą perduoti BUS'ui  (Baltisk Udviklings Sekretariat – Baltijos jūros šalių informacijos sekretoriatas). Šis sekretoriatas taip pat jau kuravo estų, latvių bei lenkų kalbų kursus, o 2002 m. pradžioje  lietuvių kalbos kursai papildė BUS'o kalbos kursų programą. Mano veikla lietuvių kalbos kursuose nutrūko 2003m. Dėstytojavimą sėkmingai perėmė gabi ir entuziastinga filologė DLB tarybos narė Neringa Bigailaitė, dar vėliau į mokytojų gretas įsiliejo kultūrą studijuojanti poliglotė Laura Jotautaitė.

Lietuvių kalbos kursų atsiradimas buvo neabejotinai puiki galimybė visiems norintiems pagilinti savo pažintį su Lietuva bei lietuviais. Mokiniai, lankė kursus ir pabaigė programą, gavo gerą teorinį bei praktinį lietuvių kalbos pagrindą bei įvadą į lietuvių kultūrą, istoriją, politinę situaciją ir tautinius ypatumus. Manyčiau, kad ir toliau yra nemažas domėjimasis lietuvių kalba bei Lietuva danų tarpe, nors ir nepakankamas, kad būtų galima kalbėti apie lietuvių kalbos dėstytojo etato sukūrimą - tokio etato, kiek man žinoma, nėra nei viename Danijos universitete ar kalbų mokykloje. Todėl kursų išlikimas priklauso nuo to, ar atsiras entuziastingų, gebančių ir norinčių dėstyti pedagogų, kurie dirbtų darbą “Vardan tos Lietuvos” už simbolinį atlygį.  

 
Audra Bolander

 2007 m. spalis

 
Post scriptum

 
Nors kiekvienais metais lietuvių skaičius Danijoje didėja, taip pat daugėja mišrių lietuviškų-daniškų santuokų, o Danijoje gimusių ar iš Lietuvos atvykusių lietuvių ir lietuvių kilmės vaikų yra apie 200, lietuvių kalbos kursai nebeveikia nuo 2006 m. Europos Sąjungos plėtra taip pat neturėjo jokios įtakos ne tik kaimyninių Baltijos šalių kalbų studijų užuomazgai Danijos universitetuose, bet ir tokių didelių slavų kalbų, kaip rusų ar lenkų studijos visiškai uždaromos arba minimalizuojamos. Skirtingai nei  kaimyninėje Švedijoje, Danijoje taip pat nėra jokios aktyviai lietuvių kultūrą skleidžiančios Lietuvos institucijos, o lietuvių literatūrą atstovauja tik dvi jau senokai išleistos grožinės literatūros knygos, kurios buvo verstos iš prancūziško ir angliško vertimo: tai S. T. Kondroto “Žalčio žvilgsnis” bei lietuviškai rašančio Izraelyje gyvenančio Icchoko Mero “Lygiosios trunka akimirką”. O  nuo 2008 m. balandžio 1 d. uždaromas trečius metus prie Kopenhagos savivaldybes veikianti vienintėlė Danijoje dvikalbiams moksleiviams skirta lietuvių kalbos pamokų klasė, lig šiol atstovavusi aktyvų lituanistikos židinį, nes sunku surasti 12 lietuvių kalbos pamokas norinčių lankyti lietuvių ar lietuvių kilmės vaikų.

Reda Mieldažytė

Gimtosios lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės

DLB tarybos 2007 m. antrosios kadencijos narė

2008 m. sausis