Kalėdos. Užgavėnės. Velykos. Apie ką byloja šios kalendorinės šventės mūsų vaikams, gimusiems ir augantiems ne pagal gamtos ciklą besisukančiame pasaulyje? Šių metų ankstyvą pavasarį šventėme Velykas, pavasario šventę.

Kiek iškalbingi velykiniai papročiai šimtams lietuviukų, gimusių ne katalikiškoje Lietuvoje, o protestantiškame Skandinavijos krašte, kur velykinių papročių ir tradicijų rudimentai eksponuojami vienintelį kartą metuose tik prekybos centruose šokoladinio stručio kiaušinio forma? Į Margučių rytmetį susirinkę vaikai pasakojo, jog Lietuvoje per Velykas vaikai ieško paslėpto šokoladinio ”kinderinio” kiaušinio. Ką gi, pseudo komercinė prekybos centrų kultūra, įvyniota į blizgantį kalendorinių švenčių parėdą, gajai skverbiasi ir Lietuvoje

Kovo 29 d. šeštadieninėje lituanistinėje mokyklėlėje į Margučių rytą pajusti šiek tiek kitokią velykinę nuotaiką, įsijungti į senoviškąjį velykinių ritualų ritmą, - kaip kad mus mokė mūsų tėvai ir seneliai ar proseneliai, - susirinko ne vien tik lietuvių kalbos pamokėles lankantys mokinukai, bet ir mamų ar netgi tetų lydimas gražus ketvertukas darželinukų, kuriems mokyklos slenkstis ne už kalnų.

Visiems susirinkus apie 10 val. ryto tuoj pat kibome prie darbų: pirmiausia lupome svogūnų lukštus, po to karpėme kojines, badėme kiaušiniuose skyles, kad puode bekunkuliuodami nesutruktų, prie kiaušinių dėjome žolynėlių lapelius, narcizų žiedus, plukių lapus ir spaudėme apelsino žieve bei tvirtai aptempę kojinės skiautele, mamoms padedant, tvirtai vyniojome siūlais. Čia pat klasėje ir virėme margučius.

O kol margučiai kliuksėjo puode, vaikai lipdė velykinius molinukus. Prieš belipdant molinukus, mokytoja papasakojo trumpai apie lietuvių Velyku Bobutę, gyvenančia miške, ir kartu su zuikiais bekepančią velykinį pyragą. Tokiu budu vaikams buvo paaiškinta Lietuvoje paplitusio posakio ”kiškio pyragas” mitologinė tradicija. O kadangi gyvename Danijoje, buvo papasakota apie šiek tiek kitokius skandinavų velykinius mitus. Skandinavijoje, ypatingai Švedijoje, dar gyvi pasakojimai, jog kiaušinius per Velykas deda kiškiai. Vaikai įkvėpti šių pasakojimų nulipdė visą galeriją  kiškių ar triušių molinukų. Kiškių kompanijoje taip pat buvo galima matyti molinių margučių, papuoštų geometriniais langeliais, taškeliais ar kripelėmis bei viščiukų.

Na, o trečiosios Margučiu ryto dirbtuvės metu karpėme ir spalvinome popierinius margučius bei kiškius. Mokytoja dar kartą vaikams pabrežė, jog Velykos yra pavasario atgimimo šventė, todėl margučius mūsų protėviai margino augaliniais motyvais, įvairiais geometriniais ornamentais, lietuvių margučių tradicijoje vyrauja ramios neintensyvios spalvos.   

Margučiams šiek tiek ataušus ir nuvyniojus atsargiai nuo jų visus ”marškinėlius” – vaikai vienas per kitą norėjo pasidžiaugti sakydami׃  ”žiūrėk, koks mano margutis”, ”o koks mano”.

Kitą šeštadienį mokyklėlės mokiniai skaitė tekstus, pasakojančius apie lietuvių Velykų papročius: kiaušiniavimą bei margučių ridenimą; vyresniesiems mokiniams buvo papasakota apie lietuvių kalboje vartojamo žodžio ”Velykos” kilmę, taip pat apie istorinę Velykų šventės atsiradimo istoriją krikščioniškoje kultūroje; mokėmės Velykų oracijos: ”Anoj pusėj upės gandras nutūpęs, su plunksna berašąs, kiaušinių beprašąs. Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, kepurę laikau, kiaušinių prašau”.

Tai taip smagiai ir prasmingai šventėme Velykas.