Lietuviai Danijoje 1944-1951 metaisKęstutis Šalavėjus
1944
metais, Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, nemažai lietuvių,
jautusių, kad gali grėsti Sibiras, represijos ir pan., nusprendė
pasitraukti į Vakarus. Apie 70 000 lietuvių, baigiantis Antrajam
pasauliniam karui, pateko į Vakarų Europos šalis, iš jų: apie 65 000 -
į Vokietiją, 2870 - į Daniją, 700 - į Norvegiją, apie 400 - į Italiją,
keli tūkstančiai - į Austriją, po kelis šimtus - į Prancūziją bei
Šveicariją.
Vakarų Europos šalyse atsidūrę lietuviai
ėmė organizuoti tautinius komitetus, steigti pradines, vidurines, amatų
mokyklas, vaikų darželius, stojo į universitetus, stovyklose buvo
leidžiami lietuviški laikraštukai, dienraščiai ir žurnalai,
spausdinamos knygos. Žmonės tikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė bus
greitai atkurta, todėl ruošėsi sugrįžti tėvynėn. Tačiau viltims nebuvo
lemta išsipildyti, dauguma pasitraukėlių jau nuo 1947 metų buvo
priversti ieškotis prieglobsčio ir duonos kąsnio dar toliau nuo
Lietuvos. Vieni pasitraukė į Angliją, kiti pasirinko ir tolesnius
kraštus - JAV, Kanadą, Pietų Amerikos šalis, Australiją, net Naująją
Zelandiją.
Lietuvių gyvenimas Danijoje smarkiai skyrėsi nuo
kitų šalių, kuriose lietuviai įsikūrė, padėties. Straipsnio tikslas -
panagrinėti savitą lietuvių gyvenimą Danijoje, jų pastangas
organizuotis, prastus santykius su Danijos Raudonuoju kryžiumi,
parodyti kultūrinio gyvenimo sunkumus.
Terminijos problema
Tyrinėjant
lietuvių, pasitraukusių į Vakarų Europą, istoriją, kyla keblumų dėl
terminų. Iki šiol mūsų istoriografijoje nėra nusistovėjęs vienas
terminas, apibūdinantis žmones, Antrojo pasaulinio karo metais
pasitraukusius į Vakarų šalis. Kas jie tokie: ''tremtiniai'',
''pabėgėliai'', ''išvežtieji'', ''išvietintieji asmenys'', ''politiniai
pabėgėliai'', ''dipukai'' ar ''emigrantai''? Ieškant tikslios sąvokos,
nereikia užmiršti, kad lietuviai į Vakarų Europą (ypač į Vokietiją)
pateko skirtingais keliais: vieni repatrijavo 1940 m. pabaigoje - 1941
metų pradžioje, kiti pateko į koncentracijos stovyklas, prievarta buvo
paimti darbams ar į vokiečių kariuomenę, treti, bijodami Sibiro
tremties, pasitraukė į Vakarus. Įvardijant kiekvieną šių kategorijų
atskirai, problemų beveik nekiltų, bet rašant apie lietuvius Vakarų
Europoje, būtinas vienas terminas, galintis jas apibrėžti. Apžvelgsiu
kai kuriuos iš jų. Amerikiečiai užsieniečius, atsidūrusius Vokietijoje
po Antrojo pasaulinio karo, ėmė vadinti ''Displaced Persons'' (DP -
reiškia asmenį, perkeltą iš nuolatinės gyvenamosios vietos). Lietuviams
šį pavadinimą išsiversti sunku. Ankstyvuosiuose lietuvių pokarinės
spaudos puslapiuose sutinkamas pažodinis vertinys ''išvietintieji
asmenys'' greitai išnyko.
DP sąvoka buvo taikoma visiems
Vokietijoje esantiems svetimšaliams, tačiau užmiršta, kad vakariečiai
tuoj po karo grįžo namo, o Rytų Europos gyventojams - baltiečiams,
rusams, lenkams, jugoslavams, ukrainiečiams ir kitiems, įsigalėjus
sovietinei okupacijai ir prosovietiniams režimams, į tėvynes grįžti
galimybių nebuvo. Taigi vienu vardu vadinti skirtingo likimo tautas
netikslinga. Lietuviai šį terminą sulietuvino - save ėmė vadinti
''dipukais'', ''dypukais'' arba literatūriškai ''Dievo paukšteliais''.
''Dipuko'' terminas ir dabar yra labai paplitęs, todėl galėtų būti
vartotinas.
Vienas labiau paplitusių terminų - tai
''tremtinys''. Ši sąvoka dokumentuose paminėta 1945 m. rugsėjo mėn.
paruoštame ''Lietuvių tremtinių fizinio Auklėjimo ir Sporto statuto''
projekte.
Šaltiniai ir istoriografija
Šaltinis,
kuriame išsamiausiai aprašomas lietuvių gyvenimas Danijoje, - M.Brako
rankraštis ''Lietuviai tremtiniai Danijoje'' (dėkoju dr.A.Tupčiauskui
už rankraščio ir kitų dokumentų kopijas bei vertingas pastabas - Aut.),
apimantis 1945-1951 m. laikotarpį. Jis saugomas Lituanistikos studijų
ir tyrimo centre Čikagoje.
Daug medžiagos galima rasti
1945-1949 metais Europoje (visų pirma Vokietijoje ir Švedijoje) dipukų
leistuose laikraščiuose. Tiesa, laikraščiuose nurodytas skirtingas
tremtinių skaičius Danijoje. Pvz., PLB Vokietijos krašto valdyba
klaidingai rašė, kad Danijoje 1945 m. buvo apie 5000 lietuvių. ''Mūsų
kelias''(Vokietija) teisingai pastebi, kad 1946 m. pradžioje Danijoje
gyveno apie 2100 lietuvių, nurodo, kad daugiausia jų yra kilusių iš
Klaipėdos krašto. Anot ''Pragiedrulių'' (Švedija), 1946 spalio mėn.
Danijoje buvo apie 1000 lietuvių. Anot M. Brako, 1946 m. pradžioje
lietuviais buvo užsirašę 1975 dipukai, o iki 1951 m. liepos mėn.
lietuviais pasivadino 2870 dipukų.
Istoriografija šiuo
klausimu labai negausi. Nedidelės apimties straipsnius parašė
I.Andrukaitienė (''Gedimino stulpai ir vytis Danijoje mena tremtinius
iš Lietuvos''), V.Poškus (''Nauji faktai apie lietuvius Danijoje po
karo''), N.Kairiūkštytė (''Dar kartą apie lietuvius Danijoje'').
Tremtinių atvykimas į Daniją
1944
metų vasarą-rudenį daug vokiečių pabėgėlių, baltiečių susigrūdo ties
Pilavos, Gdynės bei Gdansko uostais. Tebuvo vienas kelias išsiveržti iš
Raudonosios armijos apsupties - laivais į Daniją. Tačiau į laivus
būdavo sunku patekti, kadangi pirmumo teisę turėjo vokiečiai. Vyrus
dažniausiai priimdavo tik sužeistus. Per grūstį, bombardavimus ne
vienas prarado paskutinį turtą, artimuosius, buvo sužeistas.
Dauguma
lietuvių, 1945 metų pradžioje pasiekusių Daniją, jautėsi be galo
laimingi. Tačiau visiems jiems reikėjo medicininės ar socialinės
globos. Karo pabaigoje šios misijos ėmėsi vokiečiai. Nors pabėgėlių
daugėjo, vis dėlto vokiečiai sugebėjo tremtinius minimaliai aprūpinti
maistu ir pastoge.
Karui baigiantis, lietuviai, nenorėdami
būti apkaltinti esą vokiečių sąjungininkai, stengėsi atsiriboti nuo jų,
ieškojo atskirų patalpų. Kartu su latviais ir estais per Danų-baltiečių
komitetą (Dansk-Baltisk Hjapekomite), sudarytą dar 1941 m. iš Baltijos
valstybių konsulų ir įtakingų, baltiečiams palankių danų, kreiptasi į
Kopenhagos savivaldybę dėl patalpų. Tačiau karui pasibaigus, tremtinių
padėtis pasikeitė. Komitetas nustojo gyvuoti.
Estijos ir
Latvijos charge d'affaires (Lietuva Danijoje reziduojančio diplomato
neturėjo) pateikė Danijos URM memorandumą, kuriame prašė baltiečius
atskirti nuo vokiečių. Be to, su tokiu pačiu prašymu baltiečių atstovai
kreipėsi į vokiečių ''Fluechtlingszentrale'' Kopenhagoje. Vokiečių
įstaiga tam pritarė, skyrė pinigų. Skellskore (pietinėje Zelandijos s.
dalyje) latviai gavo 3 vilas baltiečių stovyklai, tačiau visus planus
sužlugdė Vokietijos kapituliacija.
Tremtinių įsikūrimas
Po
karo Danija, kaip ir dauguma Europos šalių, buvo smarkiai nuniokota.
Šalyje priežiūrą laikinai buvo perėmusi britų karinė valdžia, Bornholmo
saloje viešpatavo sovietai.
1945 m. gegužės mėn., karui
pasibaigus, Danijoje buvo apie 300 000 vokiečių atgabentų žmonių,
apgyvendintų mokyklose, ligoninėse, viešbučiuose ir kitur, iš kurių
apie 30 000 buvo svetimšaliai, tarp jų buvo daugiau kaip 2 800
lietuvių.
1945 m. gegužės 11 d. Danijos radijas paskelbė, kad
visi Danijon atkeliavę karo pabėgėliai patenka Danijos Raudonojo
kryžiaus (DRK) globon (vokiečiai - internuojami atskirose stovyklose).
Atsakomybę už tremtinių gerovę ir saugumą prisiėmė britų karinės
pajėgos. DRK globa 1945 m. vasarą mažai kuo skyrėsi nuo vokiečių
''Fluechtlingszentrale'' globos. Tremtiniai gavo tokias pat patalpas,
menką maisto davinį, nors normos turėjo būti kaip danų. Tačiau DRK jau
skyrė savaitei 5 kronas smulkioms išlaidoms ir rūkalų. Provincijose,
kur tremtinių buvo mažiau, lietuvių būklė pagerėjo, bet neilgam.
Greitai danų įstaigos dipukus iš mažesnių stovyklų suvarė į didesnes.
Tremtinių Danijoje padėtis tuo metu beveik nesiskyrė nuo tremtinių
padėties kituose Europos kraštuose. Kaip ir kitur jie buvo
suregistruoti ir gavo ''A.E.F. Assembly Center Registration Card'' -
dipuko registracijos kortelę - vienintelį dokumentą.
Po
registracijos paaiškėjo, kad Danijoje 1945 m. gegužės mėn. buvo 2149
lietuviai. Tarp lietuvių 1945 m. gegužės 12 d. atsidūrė 11 Štuthofo
koncentracijos stovyklos kalinių. DRK niekuo negalėjo jiems padėti,
todėl slapta susitarę su lietuviais Švedijoje rugpjūčio 21 d. perėjo į
Švediją. Tai buvo pirmieji Daniją palikę dipukai lietuviai.
Tautybės
nustatymas kėlė nemažai problemų ir lietuviams, ir Klaipėdos krašto
gyventojams. Danai visus Klaipėdos krašto gyventojus priskyrė prie
lietuvių. Lietuviais, kol nebuvo prieinama ''Einwanderrezentralės''
kartoteka Berlyne, buvo laikomi ir karo pradžioje iš Lietuvos
repatrijavę Lietuvos vokiečiai. Dėl to kilo nesusipratimų ir net
peštynių. Suvokę savo klaidą, danai 1946 m. kovo mėn. visus vokiečių
tautybės žmones išgabeno į vokiečių stovyklas.
1946 m. gegužės mėn., ''vokiečius'' išgabenus į vokiečių stovyklas, apskaitoje beliko 1056 lietuviai.
Dipukų buitis
Globėjai
Danijoje suteikė lietuviams dipukams maisto ir pastogę. Nymindegabo
stovykloje lietuvių susitelkė daugiausia. 1945 m. birželio 27 d.
Kopenhagoje, K.B.Hallen stovykloje gyveno 240 lietuvių - 109 vyrai, 106
moterys bei 25 vaikai. Kopenhagoje lietuviai kartu su kitais
baltiečiais (apie 500 asmenų) gyveno vienoje didelėje sporto salėje
(K.B.Hallen). Tai buvo visiškai nepritaikyta gyvenimui stovykla. 1946
m. gyventojai perkelti į medinę PragsBoulevard stovyklą Kopenhagoje.
1950 m. ji liko vienintele Danijoje nevokiečiams skirta stovykla.
Maitinimas,
skaičiuojant kalorijomis, buvo normalus. Dienos norma - 2500-3000
kalorijų (Vokietijoje - 2000 kalorijų per dieną ir tolydžio mažėjo).
Tačiau bendruose katiluose gamintas maistas nepasotindavo tremtinių -
teko pirktis iš savo santaupų. Vaikams ir motinoms trūko vitaminų.
Darbo neturintieji gaudavo po 5 kronas per savaitę (vaikai - po 2,5
kronos). Dirbantiesiems stovykloje (tiekime, sandėlyje, virtuvėje)
mokėdavo po 2 kronas per dieną. Suaugusieji dar gaudavo rūkalų normą.
Vėliau, leidus tremtiniams dirbti už stovyklos ribų, pinigų
nebeduodavo, o iš uždarbio dipukas turėjo sumokėti už maistą ir butą.
Be to, jie dar turėjo mokėti 2 kronas per savaitę kultūros reikmėms.
Taip tremtiniai apie 80 proc. viso savo uždarbio išleisdavo šeimos
reikmėms (gaudavo vidutiniškai 70-80 kronų per savaitę). Todėl ne
veltui kai kurie Danijos laikraščiai DP stovyklas laikė brangiausiais
viešbučiais Danijoje. Daugiausia tremtinių gyveno danų Raudonojo
kryžiaus įrengtose stovyklose, kur taikytas policinis režimas. Patalpos
buvo prastos, kadangi buvo įrengiamos nenaudojamuose kariuomenės
vasaros barakuose, trūko kuro, vandens. Daugėjo sergančių tuberkulioze.
Iki 1946 m. pradžios, kol Danijos lietuvių nesiėmė remti BALF,
sunku buvo gauti rūbų. Kortelių rūbams tremtiniai sulaukė tik 1947
metais, nors Danijoje DP turėjo lygias teises su danais. Todėl jie buvo
priversti drabužius pirkti juodojoje rinkoje arba užmokestį už darbą
imti drabužiais. Tačiau vėliau šie drabužiai buvo konfiskuoti, o
''prasižengusieji'' pasiųsti į pataisos stovyklas.
Stovyklose
gyvenantys tremtiniai už kiekvieną, kad ir mažiausią, nusižengimą
galėjo pakliūti į kalėjimą, netekti maisto ar rūkalų, susilaukti namų
arešto ar kitokių bausmių. Buvo nustatyta, kad stovyklos gyventojai
negali atsikelti anksčiau septynių ryto, o gulti privalėjo iki 23
valandos. Tarnautojas vakarais tikrindavo tvarką stovykloje. Pabėgėlių
policija pagal danų įstatymus galėjo suimti ir laikyti žmones pataisos
stovyklose nepateikus jokio kaltinimo. Į pataisos stovyklas galėjo
patekti bent kiek DRK tvarkai nusižengęs tremtinys.
Danų
vyriausybė nepripažino Baltijos šalių aneksijos. Danija rėmėsi
Jungtinių Tautų statutu dėl DP. Atrodytų baltiečiai turėjo būti
traktuojami kaip politinių pabėgėlių grupė, siekianti savo šalies
laisvės. Tačiau Danijos Raudonasis kryžius net į šį statutą
neatsižvelgė - baltiečius traktavo ne kaip DP, o kaip karo belaisvius.
DRK vertė lietuvius repatrijuoti į tėvynę. Nors pagal JT principus to
daryti neturėjo teisės.
Jausdami DRK palankumą sovietams,
nežinodami, kaip susiklostys tolesnis gyvenimas, tremtiniai dažnai
krisdavo į paniką. Daug baimės įvarė 1946 m. sausio mėn. 167 baltiečių
pabėgėlių perdavimas sovietams Švedijoje.
Kaip ir kitose DP apgyvendintose šalyse, taip ir Danijoje, stovyklose ėmė lankytis sovietų karininkai.
1947
metų pabaigoje net keletas švedų laikraščių paminėjo esą pabaltiečiai
nerimauja, kad gali būti perduoti sovietams, nors tiesioginės grėsmės
tam visiškai nebuvo. Kadangi Danijai reikėjo išlaikyti apie 100 000
vokiečių pabėgėlių, sovietai pasiūlė repatrijuoti juos į sovietinę
Vokietijos zoną. Danijos URM už šią ''paslaugą'' privalėjo išduoti
pabaltiečius. Nors Danijos URM tai kategoriškai atmetė, tačiau
tremtiniai nebuvo apie tai informuoti ir nesijautė saugūs.
Danų
Raudonojo kryžiaus 1946 m. birželio 1 d. potvarkiu pabėgėliams leista
susirasti darbo įmonėse ir ūkiuose, tačiau nebuvo galima apsigyventi už
stovyklos ribų. Savo iniciatyva tremtiniai negalėjo darbo susirasti.
Jie turėjo kreiptis į darbo įstaigas, kurios juos pasiųsdavo danų
dvarininkams. Darbo keisti tremtinys negalėjo.
Leidimas dirbti
pačias aktyviausias pajėgas išsklaidė po visą Daniją. Daugelis dėl
uždarbio dydžio skųstis negalėjo, ir ne vienas laikui bėgant susitaupė
pinigų. Tačiau kultūrinė veikla susilpnėjo.
Skirtingai nuo
kitų Vakarų Europos šalių, tarptautinė šalpos organizacija (UNNRA) savo
veiklos Danijoje neišplėtojo. Tačiau 1948 m. Danija įstojo į Jungtinių
Tautų įsteigtą Tarptautinę pabėgėlių organizaciją (IRO). Taip tikėtasi
lengviau ir greičiau atsikratyti tremtinių nevokiečių. 1948 m. rudenį,
IRO misijai atsikėlus į Daniją, ji perėmė politinę ir juridinę
tremtinių apsaugą, išlaikymą bei iškeldinimą iš Danijos, kai kurias
konsulines pareigas (dokumentavimo, identifikavimo). Tremtinių
aprūpinimu ir apgyvendinimu rūpinosi ''Flygtningeadministration''
(''Pabėgėlių administracija'').
Politinė-kultūrinė tremtinių veikla
Sukurti
demokratišką, lietuviams atstovaujančią instituciją 1945 metais trukdė
tremtinių perkėlimai iš stovyklos į stovyklą. Ryšiai su latviais ir
estais buvo užmegzti dar vokiečių valdymo metais. Galiausiai nuspręsta,
kad baltiečių reikalai geriausiai gali būti sprendžiami susijungus
visoms trims tautinėms grupėms. 1946 m. gegužės 26 d. įsteigtas
Baltiečių tremtinių komitetas. Komitete kiekviena tautinė grupė turėjo
po 2 atstovus, vėliau - po vieną. Komitetas rinkdavosi reikalui esant.
Dažniausiai būdavo keičiamasi informacija, retkarčiais surašydavo
memorandumus.
Kaip pažymi M.Brakas, retkarčiais komiteto
veikla nukentėdavo dėl latvių tarpusavio vaidų (kitose DP gyvenamose
šalyse, ypač Vokietijoje, blogesnių santykių su latviais tendencija
irgi buvo ryški).
Tačiau vien baltiečių komitetu neapsiribota.
Santykiams su lietuviais kitose šalyse palaikyti 1945 m. liepos 31 d.
Kopenhagoje buvo sukurtas Laikinasis lietuvių komitetas. Jį sudarė
5nariai. Pirmininkas - M.Brakas.
Pirmasis Laikinojo lietuvių
komiteto uždavinys buvo paruošti dirvą visų Danijoje gyvenančių
lietuvių komitetui steigti. Buvo parengtas Danijoje gyvenančių lietuvių
organizacijos statuto projektas. M.Brakas komiteto vardu palaikė ryšius
su tautiečiais kitose šalyse: B.K.Balučiu, S.Bačkiu, K.Griniumi,
P.Žadeikiu, V.Sidzikausku ir kitais.
Iki 1946 metų pradžios
Danų valdžios institucijos buvo britų karinės valdžios įtakoje.
Baltiečiams buvo leidžiama iš savo tarpo rinkti atstovus į komitetus,
kurie tvarkė kultūrinę ir socialinę stovyklų veiklą. 1946 m. vasarį,
britams pasitraukus, visą globą perėmęs Danijos Raudonasis kryžius nuo
vasario 1 d. Danijos URM pageidavimu lietuvių komitetus uždarė.
Komitetų
vietoje komunistė Amundsen paskyrė sau paklusnius administratorius
danus. Jiems pagelbėti buvo pasiūlyta baltiečiams deleguoti po savo
atstovą. Baltiečiai atsisakė. Nuo tada prasidėjo ir stovyklų kultūrinės
veiklos varžymas. Kurį laiką lietuviai buvo visiškai netekę savo
atstovybės.
1945 m. rugpjūčio mėn. buvusios danų-lietuvių
draugijos narių iniciatyva buvo suorganizuotas Danų-lietuvių šalpos
komitetas (Dansk-Litauisk Hjavekomite). Tačiau vėliau šalpos darbą
perėmė Danijos Raudonasis kryžius.
Danų-lietuvių šalpos
komiteto ir BALF bendradarbiavimo dėka skurstantys dipukai Danijoje
sulaukė nemažos paramos. Buvo sudarytos sąlygos kultūrinei veiklai
plėstis.
Nymindegabo stovykloje buvo įsteigta vienintelė
lietuvių pradžios mokykla, kur su maždaug 90 vaikų (1945 pabaigoje -
buvo apie 150) dirbo 5 savanorės mokytojos. Dar Kopenhagoje įkurtas
choras Nymindegabe išaugo į 50 žmonių kolektyvą. Prie choro buvo
prijungtas ir orkestras bei tautinių šokių ratelis. Kurį laiką prie
šios grupės veikė E.Vilimaitienės ir R.Saulės vadovaujamas vaidybos
būrelis, stud. A.Astravo vadovaujamas orkestras.
Nuo 1945 metų
Nymindegabe veiklą pradėjo skautų draugovė ''Lietuva''. Kartu su
Kopenhagoje esančiais draugijos ''Vytėnai'' skautais ji priklausė
''Nemuno'' tuntui.
Stovykla turėjo mažą bibliotekėlę, batų
dirbtuvę, knygų rišyklą, kooperatyvą, stalių dirbtuvę ir t.t.
Suaugusiems buvo organizuojami švietimo kursai. 1945-1949 m. buvo
leidžiamas ''Informacinis biuletenis''. Persikėlus į Dragsbako
stovyklą, buvo leidžiamas ir rotatorinis leidinukas ''Trupiniai''. 1949
m. sausio 1 d. stovykloje gyveno 446 lietuviai.
1947 metais
Kopenhagoje įkurtas kultūrinės veiklos sambūris ''Romuva''. Jis apėmė
Kopenhagoje ir jos apylinkėse gyvenančius lietuvius ir išleido
vienkartinį leidinį ''Vikingų žemėje''. 25 jaunuoliai 1946 pradžioje
įsitraukė į skautų draugiją ''Vytėnai'', kurioje buvo tautinių šokių ir
skudutininkų grupės. Draugija išleido vienkartinį ''Vyčių'' leidinį.
Vedbaecke,
30 km nuo Kopenhagos, 1945 m. pabaigoje buvo sutelktas studijuojantis
ar besimokantis baltiečių jaunimas. Suburtos muzikos ir dainavimo,
tautinių šokių, vaidybos, literatūros ir sporto sekcijos. Čia 1945
vasarą - 1946 vasarą buvo leidžiamas laikraštėlis ''Lietuvių žinios''.
1946 m. gegužės 1 d. čia gyveno 42 lietuviai, kurie atostogų metu
Raudonojo kryžiaus įsakymu turėdavo dirbti. Skirtingai negu studentai
Vokietijoje, DP Danijoje negaudavo lengvatų ar paramos studijuojant.
Kilo sunkumų pripažįstant Lietuvos diplomus. Todėl lietuviams patiems
teko ieškoti būdų, kaip išmokti danų ir kitas kalbas bei savarankiškai
studijuoti pasirinktą specialybę. 50 baltiečių, DRK pastangomis 1945/46
ir 1946/47 žiemomis galėjo dalyvauti Tarptautinėje aukštojoje mokykloje
Helsingore surengtuose kursuose.
Lietuviai Danijoje neturėjo
savo kunigo. Dvasinius reikalus tvarkė katalikų ar evangelikų kunigai
danai bei retkarčiais atvykstąs lietuvis kunigas iš Švedijos.
Retkarčiais stovyklose apsilankydavo danų katalikų bažnyčios atstovai.
Apibendrinant galima teigti, kad 1945 pab. - 1946 pr. lietuvių politinė-kultūrinė veikla Danijoje buvo vaisingiausia.
Išvykimas iš Danijos
Į
Lietuvą dar 1945 m. vasarą sovietų karinės misijos padedami grįžo 468
lietuviai (apie 16 proc. visų Danijos lietuvių). Dauguma jų buvo
klaipėdiškiai, iki tol nespėję susidurti su sovietų okupacija. Galbūt
todėl, lyginant su kitais lietuvių DP gyventais kraštais, iš Danijos
repatrijavo tiek daug lietuvių.
Neaiški lietuvių DP padėtis
Danijoje vertė mąstyti apie galimybes išvažiuoti. Klaipėdos krašto
gyventojai - 1080 žmonių - iš lietuvių tarpo išskirti tremtiniai buvo
išgabenti Vokietijon. Ten pasitraukė ir nemažai lietuvių (397 dipukai).
Iki 1948 metų tik pavieniai žmonės sugebėjo išvažiuoti į kitas
šalis. Išvykstantieji gaudavo daniškus užsieniečių pasus. Dokumentų
įforminimo procedūros užsitęsdavo, nes danai nenorėjo prisiimti
atsakomybės už žmones, išvykstančius iš Danijos.
Pirmasis
lietuvis, palikęs Daniją, buvo 1945 m. į Kolumbiją (vienintelis)
išvykęs P.Astrauskas. Vėliau keli, gimę JAV, ten ir sugrįžo.
1948 m. kovo-balandžio mėn. į Angliją išvyko 165 lietuviai (daugiausia neturintis šeimos jaunimas).
1948
m. balandžio mėn. daug lietuvių išvyko į Prancūziją, tačiau dėl blogų
gyvenimo sąlygų daugelis grįžo į Daniją. Prancūzijoje liko 59
lietuviai.
Su IRO misijos pagalba 33 lietuviai išvažiavo į Argentiną; 162- į Kanadą; 201- į Australiją.
Pagal danų ''Flygtninge administration'' statistiką 1950 metų pabaigoje Danijoje liko 209 lietuviai.
1949
m. vasario 1 d. Danijoje buvo 502 išlaikomi IRO lietuviai tremtiniai
(daugiau tebuvo tik Vokietijoje.) Paskutinis lietuvis, atvykęs į
Daniją, - dailininkas Z.Žilinskas, 1949 m. spalio mėn. atplaukęs iš
Lenkijos baidare į Bornholmo salą.
1950 m., sumažėjus
tremtinių Danijoje skaičiui, savaime išsisprendė dipukų, nutarusių
palikti Daniją, problema. Negalintieji išvykti, buvo išlaikomi
Socialinės ministerijos benamių stovykloje. Kiti, gavę leidimus
apsigyventi ir dirbti, pradėjo naują gyvenimo Danijoje tarpsnį.
Danijos valdžia ir IRO, laimingai išsprendus dipukų problemą, atšaukė visus suvaržymus.
Tuo
pasinaudoję, lietuviai 1950 m. birželio mėn. sudarė Laikinąjį
organizacinį komitetą Danijos lietuvių bendruomenei steigti, kuris
paruošė Bendruomenės įstatų projektą. 1950 m. gruodžio 16 d. įvyko
Danijos lietuvių bendruomenės (DLB), kurios pirmininke išrinkta S.
Brakienė, steigiamasis susirinkimas.
DLB įkūrimas keliems šimtams lietuvių nebeturėjo didesnės reikšmės. Laikui bėgant, lietuvių Danijoje tolydžio mažėjo.
Kęstutis Šalavėjus (g.
1974) - žurnalistas ir istorikas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis
JAV. Ukmergės "Valdo leidykla" 2004 m. išleido
jo knygą "Sveika, Amerika: patarimai atvykstantiems".