|
|
|
|
Ilgiausios dienos šventė. Joninės arba Rasos |
|
2010-06-16, 20:36 |
Rasos – tai ilgiausia dienos šventė, susiformavusi baltams pradėjus
verstis žemdirbyste, t..y. maždaug IV-III tūkst. pr. Kr. Rasos šventę
pagimdė žmogaus bejėgiškumas prieš grėsmingas gamtos jėgas. Atsiradus
žemdirbystei ir gyvulininkystei, tos apeigos pamažu pavirto į apeigas,
susijusias su jau užauginto, bet dar neprinokusio derliaus pagerinimu
bei apsaugojimu nuo stichinių nelaimių. Pagoniški Rasų šventimo
papročiai, anot vyskupo M. Valančiaus, dar XIX a. viduryje buvo
išsilaikę Žemaitijoje. Pasak M. Valančiaus šią naktį buvo garbinama
pagonių Rasos deivė. Vilniuje ši šventė buvo švenčiama prie Rasų kapinių
kalneliuose.
Ilgiausios dienos šventės apeigos glaudžiai susiję su žemdirbystės laikų pasaulėvaizda. Svarbiausias tikslas – per apeigas apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių (krušos, sausrų), piktųjų dvasių, raganų. Šis rūpestis nebuvo be pagrindo, nes birželio pabaigoje dažnai prasidėdavo perkūnijos su kruša arba didelės sausros, kurios neretai sunaikindavo javus. Rasos šventę pradėdavo švęsti pradėjus sparčiai ilgėti dienoms, t.y. maždaug gegužės mėn. pabaigoje ir tęsdavosi iki birželio 25 d. S. Daukantas mini, kad šios šventės metu buvo garbinamas ne tik aukščiausias baltų pagonių Dievas, bet ir Didžioji gimdytoja deivė Lada, Perkūnas, šaltinių bei įvairios vandens dvasios, Rasa, augalija, saulė ir ugnis. Lados garbei buvo renkami žolynai ir gydomosios žolės, Rasų kapinėse lietuviai kūreno ugnį ir aukojo baltus gaidžius, giedodami „Lada, Lada, dido mūsų dieve“.
Vandeniui per visas kalendorines šventes buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Moterys pindavo vainikus padėdanis juos kryžkelėje, tikintis naktį sapne pamatyti savo ateitį. Apie Biržus nusipynę vainikus užsidėdavo ant galvų ir eidavo gulti arba pasidėdavo po pagalviu, tikintis susapnuoti būsimą vyra ar žmoną.
Žolynais puošdavo klojimą, o prie vartų pastatydavo žolynais apipintą kartį – kupolę. Pagal šį žodį Rasos vadinamos dar ir Kupolės švente. Kupolė galėjo būti javų laukų ir apskritai augalijos dvasia. Baltarusijos lietuviai dainuodavo: „O Kupalo, o Kupalo. Kur tu žiemą žiemavojai, kur tu praleidi dabar vasarą? Žolėse kvepiančiose ar po gėlė? Žiemavojau pūkynuose, vasarą žaidžiu žolynuose.“ Kartis greičiausiai vaizdavo baltų protėvių aukos stulpą, jungiantį dangų su žeme, analogišką Pasaulio medžiui. Kartį puošdavo ir kaspinais, todėl manytina, kad ši deivė buvusi moteriškos lyties. Krikščionybės laikais vietoj karčių pradėti puošti pakelėse pastatyti kryžiai.
Vainikas pinamas ne dėl pramogos, bet buvo tikimasi, jog jis turėjo galios prasmę, kuriame kaupėsi amžino augalijos gyvenimo jėga. Jis buvo nemirtingumo ir gyvųjų ryšių su mirusiais, saulės simbolis. Surinktos vaistažolės anksti Rasos šventės rytą taip pat buvo tikima, turinčios nepaprastų gydomųjų galių.
Garbinama Rasa tikriausiai buvusi Kupolės duktė.
Senovės lietuviai tikėję, kad Rasos šventės vidurnaktį žydįs papartis, bet jį sunku nuskinti, nes jis žydįs tik akimirką ir jį saugančios baidyklės. Dzūkijoje, Seirijų aplylinkėse, buvo tikima, kad reikia išgerti gaidžio kraujo – tada lengviau jį surasti.
Per Rasos šventę buvo ypač garbinama Saulė. Viena garbinimo priežastis – siekimas pagerbti išvykstančią į žiemos pusę Saulę pradėjus trumpėti dienoms, padėkoti jai už duotą šilumą, atgaivinusią žiedais ir vaisiais žemę. Antra Saulės garbinimo priežastis – jos, kaip gamtos jėgos grėsmingumas: į birželio pabaigą prasidedančios krušos ir didelės vasaros kaitros.
Rasos šventė baigdavosi vakare prie laužo. Žemaičiai prie tokių laužų praleisdavo laiką iki pirmųjų gaidžių ar net iki saulės patekėjimo. Laužus kurdavo ant kalnelių ar prie vandens. Rasos šventės apeiginis laužas buvo kuriamas švaria, nauja, nesuteršta šventa ugnimi. Senovėje jį kurdavo žyniai su ypatingomis apeigomis. Laužo ugnies žmonės atsinešdavo į namus ir, užgesinę senąją, įkurdavo nauja, švaria, nesuteršta ugnimi. Ugnis buvo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant iš titnago. Šį paprotį turėjo ir latviai, vokiečiai, danai, slavai, suomiai ir kt. Židinys, užkurtas Rasos šventės ugnimi, turėjęs apsaugoti žmones nuo epideminių ligų ir kitų stichinių nelaimių.
Šokinėjimas per laužą turėjo gilią maginę prasmę. Tikėta, kad Rasos laužo ugnis apvalanti ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Apvalomųjų ugnių kūrenimas ir per jas šokinėjimas buvo žinomas seniausioms Rytų tautoms. Todėl pas mus, kaip ir kitur, prie laužo atvesdavo ligonius, paliegėlius, sergančius vaikus, tikintis, jog šie pasveiksią. Laužo pelenais barstydavo laukus ir pasėlius. Norėdami apsaugoti gyvulius nuo ligų ir raganysčių varinėdavo juos po laužavietę. Lauže aukodavo galvijus, maistą, augalus ir t.t. Plintant kriškčionybei pradėta aukoti šiaudinė iškamša ar vaškinės figūrėlės. Mažojoje Lietuvoje į apeiginį laužą mėtydavo kiaušinius. Be laužų kūrendavo ugnį ir ant karčių. Jas apsukdavo bežo tošimis ir, įkėlę į medžio viršūnę, uždegdavo. Taip pat ridendavo uždegtas statines, medinių ratų stebules. Nidoje tokią statinę paleisdavo nuo kopų į marias. Šių daiktų deginimas tikriausiai simbolizavo grįžtančios į žiemą Saulės vežimo deginimą.
|
|
|
|
|
