spacer
 
Danijos Lietuviu Bendrija
  Įžanginis arrow Renginiai arrow Buvę 2010 arrow Lietuvos žydų genocido paminėjimo diena Kopenhagoje
Meniu
Įžanginis
Renginiai
Veikla
Bendrija
Naudinga žinoti
Naujienos
Verta Dėmesio
Lietuvai100

PLB
 
Lietuvos žydų genocido paminėjimo diena Kopenhagoje
2010-10-18, 23:50
Šių metų rugsėjo 26 d. Danijos lietuvių bendrija Kopenhagoje surengė paminėjimą Lietuvos žydų genocido dienos atminimo proga. Renginio idėja buvo supažindinti ir pristatyti iš arčiau Lietuvos žydų gyvenimo istoriją antrojo pasaulinio karo metu.

Ši tema vis dar iki šiol sukelia plačią diskusiją Lietuvos visuomenėje, padalindama ją į dvi stovyklas, todėl rengėjai stengėsi kuo neutraliau pristatyti temą, nesistengiant ginti jokių pusių, kiekvienam paliekant teisę į asmeninę nuomonę.

Pirmoje renginio dalyje buvo pristatyta Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė (1894-1970), VU bibliotekininkė, kuri pasaulyje gerbiama už kilnų darbą – vokiečių okupacijos metais ji gelbėjo Vilniaus geto žydus bei žydų kultūrines vertybes. O. Šimaitė žygdarbiškai aukojosi, dėjo visas pastangas, jog pagelbėtų gete įkalintiems žydams. Vokiečių okupacijos metais, prasidėjus žydų masinėms žudynėms Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Šimaitė šią tragediją išgyveno itin skausmingai. Jos žodžiais tariant, - „jai tiesiog buvo gėda nebūti žyde“.

Ona sąmoningai, niekieno neskatinama ir rizikuodama savo gyvybe nešė duonos kąsnį pasmerktiesiems, gelbėjo ir slėpė juos, įnešdavo ir išnešdavo iš geto žydų laiškus, ginklus, gelbėjo kultūrines žydų vertybes. Besąlygišką Šimaitės pasiaukojimą teko patirti ir moters giminaičiams, kuomet jų asmeniniai daiktai keliaudavo į getą, tačiau jokių priekaištų nekilo, tiesiog jų ir negalėjo kilti. Šiame kilniame pasiaukojime Šimaitei taip pat labai pagelbėjo kolegos iš Vilniaus Universiteto.

Galiausiai 1944 m. balandžio 28 d. ji buvo suimta gestapo ir nuteista mirties bausme. Tačiau VU profesūrai pavyko papirkti gestapininkus ir pakeisti nuosprendį įkalinimu Dachau koncentracijos stovykloje. Ona buvo išlaisvinta sąjungininkų Prancūzijoje. Po karo ji nebegrįžo gyventi į Lietuvą - liko Paryžiuje. Nepaisant šių aplinkybių, iki paskutinių gyvenimo dienų domėjosi Lietuva, susirašinėjo su giminaičiais bei Lietuvos kultūros žmonėmis.

1966 m. kovo 15 d. Onai Šimaitei buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Jeruzalėje, Teisuolių alėjoje, Onos Šimaitės garbei pasodintas medelis išsiskiriantis savo vešlumu ir stuomens tvirtumu. Ona šio garbingo apdovanojimo nesureikšmino teigdama „... tai buvo daroma pagal sąžinės paliepimą. Negaliu už tai prašyti kokio tai „atlyginimo“. Žmonės manęs nesupranta. Man tada buvo gėda nebūti žyde.“ (citata iš Onos Šimaitės dienoraščio).

Antroje renginio dalyje kalbėjo svečias, Danijoje gyvenantis, Lietuvoje gimęs Shneur Rachlin, kuris Danijos lietuviams papasakojo savo šeimos gyvenimo istoriją: apie pirmuosius vaikystės metus Lietuvoje, Kybartų miestelyje, šeimos tremtį, praradimus ir išgyvenimus. Įžanginiame savo žodyje S. Rachlin juokdamasis pastebėjo, jog jo ir jo tėvų gyvybę nuo nacių išgelbėjo atėjęs komunizmas. Kad ir kaip tai nuskambėtų keistai, tačiau šiuose žodžiuose yra dalis tiesos. S. Rachlin, būdamas vos penkerių metų, kartu su šeima buvo ištremptas į Sibirą per pirmąją trėmimų bangą 1940 metais. Rachlin šeima vertėsi arklių prekyba – į Daniją eksportavo specialios rūšies arklius Danijos žemės ūkiui, todėl tai buvo puiki priežastis okupantams paskelbti nuosprendį. Galutinis tremties taškas – Tiksi gyvenvietė prie Laptevų jūros amžino įšalo žemėje.

Būdamas tik penkerių metų Shneur negalėjo prisiminti visų detalių apie tremtį ir ten patirtų sunkumų. Svečias pasakojo apie tremties maršrutą, atsiminimus apie ekspediciją į Sibirą 2005 metais  (Shneur brolis Samuel Rachlin, garsus danų žurnalistas, šios ekspedicijos metu sukūrė filmą „Rejsen tilbage“ (Kelionė atgal), o ant Tiksyje palaidotos Rachlin močiutės kapo buvo pastatytas lietuviškas kryžius su hebraiškais ir lietuviškais įrašais).

Įdomu paminėti, jog nepaisant sunkių tremties sąlygų šioje šeimoje nebuvo pamirštas mokslas. S. Rachlin ne tik baigė mokyklą, tačiau taip pat tęsė mokslus universitete, fizikos srityje. Šis pavyzdys nėra išimtis - ištremti šviesuoliai ir veiklūs žmonės nebuvo sutraiškyti nežmoniškų sąlygų, nepalūžo ir siekė tobulėti. Prasidėjus „atšilimo“ laikotarpiui 1955 m., S. Rachlin kartu su šeima, pavyko išvykti į Daniją. Šioje šalyje jis baigė universiteto studijas, tiesa, ne fizikos, bet chemijos, sukūrė šeimą.

Renginio metu dalyviai noriai klausinėjo svečio, prašė patarimų, kaip reikia pritapti prie svečios kultūros ir tradicijų. S. Rachlin pirmiausia teigė, jog reikia išmokti čionykščio krašto kalbą - tai tiesiausias kelias įsilieti į kultūrą ir siekti savo tikslų.

Šis neformalus renginys buvo puiki galimybė susipažinti su O. Šimaitės asmenybe, kuri, deja, nėra plačiai žinoma lietuviams. Jos asmenybė galėtų tapti puikiu pavyzdžiu mums visiems, jog kritinis vertinimas ir aukštos moralės normos turėtų būti kiekvieno siekiamybė. Taip pat girdint ramų, nepagiežingą S. Rachlin pasakojimo toną susimąstai, kodėl vieni sugeba priimti jiems tekusias kančias, susitaikyti ir kurti savo gyvenimą toliau, o kiti lieja tulžį visą likusį gyvenimą? Šiandieną kartais būtų galima suabejoti, o ar mes sugebėtumėm pakelti to meto sunkumus ir likti žmonėmis? Reikia viltis, kad šis klausimas yra universalus iškylantis kiekvienai kartai.
    
Renginio organizatoriai dėkoja:
Danutei Selčinskajai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai
Rašytojui Icchokui Merui
Shneur Rachlin ir Samuel Rachlin
Vilijai Merkevičiūtei
Dixie Henri le Févre Simonsen

Teksto autorius: Martynas Skrupskelis

S. Rachlin pasakoja savo atsiminimus Danijos lietuvių bendruomenei

I. Merkytė pasirašo DLB dovanojamoje S. Rachlin knygoje

Susirinkusieji į Žydų genocido dienos minėjimą
< Ankstesnis   Sekantis >
spacer
Dėmesio
Verta Dėmesio
Zodynas

 
2005 DLB| ©| powered by| mambo | Design by| extrainteractive |
spacer
Lietuviskai