spacer
 
Danijos Lietuviu Bendrija
  Įžanginis arrow Veikla arrow Komunikacinis kalbos mokymas lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminare
Meniu
Įžanginis
Renginiai
Veikla
Bendrija
Naudinga žinoti
Naujienos
Verta Dėmesio
UAB LitRed

PLB
 
Komunikacinis kalbos mokymas lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminare
2011-02-23, 19:54
2010 m. lapkričio 10-12 d. vykusiame užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų seminare, kurį organizavo Užsienio lietuvių departamentas prie LR URM, buvo skaitomos paskaitos apie lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo metodiką, apie mokytojo vaidmenį besikeičiančioje visuomenėje. lankytasi ir stebėtos išlyginamosios pamokos Vilniuje veikiančiuose ”Lietuvių namuose”, kur mokosi lietuvių kilmės vaikai iš 19 pasaulio šalių.

Šiame straipsnelyje bus šiek tiek detaliau aptariamos paskaitos apie metodinius principus mokant  komunikacinės kalbos, kurias skaitė VU LKK dėstytoja Joana Pribušauskaitė. Šie metodiniai patarimai gali būti taikomi dirbant su įvairaus amžiaus ir įvairių kalbos mokėjimo lygių mokiniais.

Mokytojas, mokydamas lietuvių kalbos, pirmiausia turi atsižvelgti į individualius mokinių poreikius. O mokiniui, norint pasiekti optimalių rezultatų, reikalinga motyvacija. Mokinys yra toks, koks yra. Mokinys dažnai nežino, kodėl turi mokytis būtent tos medžiagos. Šis nežinojimas turbūt itin stipriai pasireiškia mokant jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus. Sėkmingas mokymas ir mokymasis priklauso, kaip mokinys išnaudoja mokymosi progas: ar aktyviai, ar tik pasyviai dalyvauja pamokoje, ar bando bendrauti, nebijo klausti, ieško kalbos dėsningumų, kuria savo taisykles.

Mokytojui mokymo procese turi būti labai svarbu grįžtamasis ryšys – t.y. mokinys turi būti vertintojas. Mokinių vertinimas gali būti ir rūstus mokytojo atžvilgiu, bet tai turėtų padėti siekti kokybiškesnių mokymo metodų ir situacijų. Pamokos pabaigoje reikia nepamiršti paklausti mokinių ar studentų, ar ko nors išmokote, nes šis klausimas suteikia progą pamąstyti, vertinti savo veiklą ir pažangą.

Vertinimas geriausia yra iš šalies, jokiu būdų ne testai, kurie šiuo metu yra paplitę mokymo sistemoje, nes testai gniuždo mokinių interpretacinį mąstymą, jie atliekami tik mechaniškai pagal iš anksto nubrėžtą schemą. Norint įvertinti pažangą, galima parašyti nedidelį kontrolinuką ar savarankišką rašinį. Jaunesnieji mokiniai, nemokantys rašyti, turi naudotis įvairiomis vizualinėmis priemonėmis, kurias naudojant galima būtų kurti pasakojimo situacijas.

Mokiniui reikia mokytojo. Geras mokytojas skatina savarankiškumą ir bendradarbiavimą. Mokytojas turi būti partneris ir patarėjas, kuris nebara, bet ugdo mokinio pasitikėjimą. Kai mokinys yra labai gabus, mokytojo nuopelnas nėra pats didžiausias.

Svarbu, kad mokomoji medžiaga atitiktų mokinių patirtį. Lietuvių kalbos ar literatūros mokykliniai vadovėliai neatitinka vaikų patirties, tokia medžiaga dažnai tampa mokinių žiovulio priežastimi. Įdomi medžiaga skatina smalsumą, pažinimą, norą dirbti. Parenkami tekstai neturi būti ilgi, telpantys viename ar pusėje puslapio. Mokomoji medžiaga turi atspindėti Lietuvos sociokultūrą ir socialines realijas, turi būti tikroviškai parinkta. Šios realijos turi būti matomos iš distancijos, t.y. Lietuva  yra toliau, bet turi būti tai, kas yra dabar, o ne tolimoje praeityje. Tikroviškos situacijos arba aktualijos lengviau įtraukia mokinį į mokymo procesą, taip pat padeda ugdyti sociokultūrinę kompetenciją, kad vaikas atvykęs į Lietuvą galėtų ir žinotų, kaip elgtis. Mokomojoje medžiagoje naudojami galvosūkiai ar kryžiažodžiai, bet nėra gerai, nes tai yra lenktyniavimo forma. Jei mokinys, atliko užduotis labai gerai, nereiškia, kad išmoko mokomąją medžiagą, nes labai greitai gali pamiršti.

Kalbinėje veikloje yra svarbiausia sąveika. Informacijos gavimas sakytinės ar rašytinės kalbos formoje sąveikoje pasireiškia gebėjimu išgirsti, gebėjimu suvokti ir gebėjimu atsakyti į pateiktą informaciją. Kalbinės veiklos strategijos ugdomos tiek raštu, tiek žodžiu. Tik rašant rašinį, yra galimybė pasižiūrėti pasitikrinti, ką ir kaip atlikau, o žodinėje kalboje reikia orientuotis labai greitai.

Mokytojas turi žinoti ugdymo tikslą. Kalbos tartis ir intonacija yra labai svarbu. Gramatika turi būti įpinta į visą situaciją. Gramatika turi būti pasirenkama laipsniškai ir sistemingai, pvz. būdvardžių laipsniavimas, veiksmažodžio bendratis ir t.t. Kalbant apie gramatiką, nereikia suvokti, kad mokiniams reikia aiškinti vienokią ar kitokią gramatinę formą. Labai svarbu žodyno pagal pasirinktą pamokos temą sudarymas. Dirbant su kalbos tartimi ir intonacija, svarbu iliustruoti gimtosios ir svetimosios kalbos tarimo skirtumus, parodyti, kaip vaikšto liežuvis. Mokytojui svarbu nusistatyti, ar rašymas yra tikslas, priemonė ar tikslas ir priemonė.

Seminaro metu vyko pamokos planavimo pratybos, kur mokytojai dirbo grupėse. Pagal temą reikėjo atrinkti iš anksto paruoštą vizualinę medžiagą ir tekstus. Medžiaga turėjo būti parenkama taip, kad ja būtų siekiama ugdyti kalbos vartojimo komponentus: gramatiką, žodyną ir fonetiką bei visas kalbinės veiklos rūšis: klausymas, skaitymas, kalbėjimas ir rašymas. Taip pat kai kuriais atvejais reikėjo numatyti, kokias dar kompetencijas galima būtų ugdyti ir plėsti: sociolingvistinę, sociokultūrinę, diskurso ar strateginę kompetenciją. Pvz. grupė, kuri pasirinko temą apie lietuviškus Kūčių papročius pradinukams, pasiūlė tokį pamokos planavimo scenarijų. Pamokos žodynas: miltai, druska, mielės, vanduo, cukrus, aguonos, kūčiukai, Kūčios, aguonpienis, supilti, išmaišyti, išminkyti, iškočioti, supjaustyti ir iškepti. Pirmiausia mokytoja perskaito garsiai ir supažindina  žodžiu mokinius su pateiktu žodynu. Po to mokiniai skaito patys, kūčiukų gaminimui reikalingus produktus parodo ir įvardija, taip pat skaito kūčiukų gaminimo receptą bei pradeda jų gaminimo dirbtuvę. Tokia pamoka be abejo ugdo sociokultūrinę kompetenciją, o tokios darbinės dirbtuvės mokiniams be galo įdomios, taip pat kinesinis mokymo būdas padeda lengviau įsisavinti žodžius bei palengvina atkurti kūrybinio proceso eigą.

Pvz., tema Sveikas gyvenimas gali būti išplėsta per kelias pamokas. Tokios pamokos tikslas – padėti mokiniams atpažinti, kas yra sveikas gyvenimas: sveikas maistas ir sportas. Mokiniai turėtų mėginti užmegzti pokalbį apie savo maitinimo įpročius klausdami: Ką tu valgai per pusryčius, pietus ir vakarienę? Ar sportuoji? Koks sportas tau patinka?  Po to galima iš parduotuvių reklamų prikarpyti ir ant popieriaus suklijuoti įvairių daržovių, vaisių ir saldumynų paveikslėlių, kuriuos galima naudoti žodyno lavinimui bei diskusijoms apie sveiką maistą plėtoti. Sekančioje pamokoje norint lavinti sociokultūrinę kompetenciją galima kalbėti apie lietuvišką duoną. Žodyne apie duoną akcentuojamos lietuvių kalbos deminutyvinės duonos formos: duonutė, duonelė, duonytė; galima paminėti, kaip tarmiškai duona tariama įvairiose Lietuvos geografinėse vietose: duona, douna, dūna.  Pamokoje skaitoma lietuvių pasaka ”Kada gali valgyti”, vaizduojanti duonos gimimo procesą, taip pat ši pasaka labai tinka aiškinant lietuvių kalbos veiksmažodžių bendratis: suarti, pasėti, užaugti, nukirsti, sumalti, iškepti ir valgyti. Pasaką pirmiausia garsiai perskaito mokytoja, aiškinami nesuprantami žodžiai, o po to skaitoma vaidmenimis. Ugdant sociolingvistinę ir sociokultūrinę  kompetenciją galima mokinius supažindinti ir paprašyti išmokti kelias patarles apie duoną: ”Verkia duona tinginio valgom”; ”Davė Dievas dantis, duos ir duonos”; ”Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia”. Trečią pamoką, jeigu yra galimybių ir ypač jei pamoka vyksta rugsėjo mėn. pradžioje, galima pasiūlyti mokiniams atsinešti ruginių ir kvietinių miltų palyginimui, taip pat kviečių ar rugių varpų (norėčiau pastebėti, kad panašią pamoką esu turėjusi su savo mokiniais Danijoje, nes būten šioje šalyje yra labai išplitusi naminės ruginės duonos bei naminių bandelių kepimo tradicija, todėl abiejų rūšių miltų galima nusipirkti prekybos centruose. Danijos mokyklų mokiniai kievienais metais turi sveiko maisto savaitę, kurios metu kepa sveikas bandeles, gamina įvairias salotas, žodžiu, mokomi sveikos mitybos, kuri yra Danijos mokyklos politikos dalis. Lietuvių mokiniams patiko ir buvo įdomu lyginti kvietinių ir ruginių grūdų bei miltų spalvą, užmiestyje gyvenantys mokiniai su didžiausiu entuziazmu leidosi ieškoti po Danijos rudeninius dirvonus užsilikusių javų ir su malonumu lukšteno ir valgė atsineštų kviečių varpas).
 
Na, ir pabaigai norėčiau pateikti dėstytojos Joanos siūlytų keletą mokymo kalbėti pavyzdžių:
a.) apibūdinti paveikslėlius (vienas pasakoja, kitas piešia – įvairios temos);
b.) pasakyti, kuo skiriasi paveikslėliai (lygina du – ta pati tema);
c.) bendrybių ieškojimas (poromis: ką abu mėgsta, ko nori pietų);
d.) bendrų sąrašų sudarymas (pirkinių sąrašas, svečių sąrašas);
e.) bendros veiklos planavimas – kartu nugalėti sunkumus (grupėmis: rengiasi į žygį, kuria bendrą projektą).

Reda Mieldažytė
Gimtosios lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės

Sekantis >
spacer
Dėmesio
Verta Dėmesio
Zodynas

UAB Krantas Travel

 
2005 DLB| ©| powered by| mambo | Design by| extrainteractive |
spacer
Lietuviskai