Dalyviai ypač įsitraukė kalbos pamokėlės metu, kuomet mokėmes skaičiuoti ir pasisveikinti lietuviškai, latviškai ir estiškai. Vaikams buvo išties smagu bandyti ištarti estiškus žodžius ar skaičius, kurie gerokai skiriasi nuo lietuvių kalbos. Na, o nuolat gyvavusi nuojauta, kad būtent viktorina apjungs visą auditoriją, pasitvirtino. Vaikai ir tėvai susibūrę atskiromis grupelėmis ir azarto pagauti bandė kuo daugiau ir kuo greičiau atsakyti į visus klausimus. Drąsiausieji išdrįso net prieiti prie kitos šalies atstovų ar ambasadorių ir pasiteirauti, koks galėtų būti atsakymas. 

Taip, draugystė tarp Kopenhagoje gyvenančių lietuvių ir estų tikrai užsimezgė. Tiesa, pravartu priminti, kad dar prieš šį minėjimą estai ir lietuviai jau buvo susitikę paklausyti lietuviškų sutartinių. Net tik klausė, bet ir bandė įsitraukti į šį unikalų dainavimą. Nepaprastai gražu buvo stebėti, kaip estai, galbūt užliūliuoti melodijos pasikartojimo, o galbūt keisto transo pagauti, taip nuoširdžiai dainavo. Dainos yra neatsiejama mūsų kultūros bei istorijos dalis, ir dažnai būtent dainos tampa raktu į praeitį. Ugnius, kuriam dabar 10 metų, po 100-mečio minėjimo dažnai įsijungia youtube ir klausosi – „Bunda jau Baltija“. Su didžiuliu entuziazmu bando suprasti, ką dainuoja latviai ir estai, o Baltijos kelio vaizdai, kur žmonių jūroje stovėjome susikibę rankomis, šiek tiek transformavo jo požiūrį apie Lietuvą. Dabar jis supranta, kad Lietuva nėra tik maža šalis, ji– tai drąsūs žmonės, kurie šimtmečių šimtmečiais buvo ištikimi savo kalbai ir tautiniam palikimui. 

Šventinis Baltijos šalių šimtmečio renginys nepasibaigė tik prisiminimų akimirkomis – mokinių ir netgi tėvų laukė namų darbai. Kadangi klasės vaikų amžiaus skirtumas yra labai didžiulis reikėjo galvoti apie užduočių diferencijavimą. Pirmiausia reikėjo išrinkti įdomiausias nuotraukas ir sugalvoti bei užrašyti pavadinimus pagal individualius kalbos įgūdžius. Taip pat atsirado idėja apie vaikų ir tėvų interviu, kuriame dalyvavo tik vyriausieji mokiniai, o jauniausieji paruošiamukai piešė šventės paliktus prisiminumus. Vaikų piešniai yra tikrai iškalbingi – jų centrinis motyvas trijų Baltijos šalių vėliavos, kurias šie vaikai tikrai įsimins visam gyvenimui. Mergaitės įkomponavo ir šeimos motyvą: aš, mama ir tėtis, nes šeima ko gero siejama su kalbėjimu apie Lietuvą. Visi vaikai piešė individualiai mokytojai nesufleruojant. Tad prašome su malonumu paskaityti vaikų mintis tiek piešinių virtinėje, tiek tėvų ir vaikų pokalbyje apie tapatybę, gimtinę ir kalbą. 

Reda Mieldažytė, Gimtosios kalbos mokyklos prie Kopenhagos savivaldybės mokytoja 

(Kristina-mama) Aš noriu jūsų paklausti, ką galvojate ir jaučiate, kai galvojate apie Lietuvą? 

(Mantas-13 metų) Man atrodo, kad tai yra gera šalis, nes visą laiką stengiasi kovoti, net vėliava pagal kraują žolę ir saulę. Žmonės prie televizijos bokšto liejo kraują, kad apgintų ir išsiųstų pagalbos signalą. Man atrodo, Lietuva yra labai stipri šalis. 

(Arnas-13 metų) Man atrodo, kad Lietuva yra labai graži šalis ir labai sena. 

(Ugnius-10 metų) Man Lietuva tai yra mano gimtinė, ten mano visa šeima ir gamta graži, man ten šiaip patinka būti. (Maiklas-tėtis) Kaip manote, kur gyvensite, kai užaugsite - Danijoje ar Lietuvoje? 

(Mantas) Man atrodo, aš gyvensiu Danijoje, nes čia geresnė ekonomika, bet kartais nuvažiuosiu ir į Lietuvą.

(Arnas) Gal čia truputį pagyvensiu, gal Lietuvoje truputį pagyvensiu. Jei daug pinigų užsidirbsiu, 4 tada dažnai nuskrisiu su lėktuvu į Lietuvą.

(Mantas) Galima ir su keltu nuvažiuoti į Lietuva, su mašina gerai, nes apsipirkti galima. 

(Kristina) o tu, Ugniau, kaip galvoji? 

(Ugnius) Aš dar nežinau.

(Maiklas) Kaip jūs galvojate, kai užaugsite, ar turėsite lietuvę ar danę žmoną? 

(Mantas) Man atrodo, kad aš gausiu lietuvę žmoną ir gyvensiu Danijoje. 

(Maiklas) O kodėl taip galvoji?

 (Mantas) Danija yra faina ir graži šalis, be to aplink Daniją yra mano giminaičiai. Švedijoje gyvena mano dėdė, o Lietuvoje gyvena mano močiute.

(Maiklas) Kaip jūs norėsite su savo vaikais kalbėti: daniškai ar lietuviškai? 

(Mantas) Lietuviškai, daniškai ir angliškai. Trys kalbos yra būtinos. 

(Maiklas) O kiek tu kalbų moki, Mantai?

 (Mantas) Aš moku lietuvių, danų ir anglų.

 (Maiklas) Ar jūs galvojate studijuoti Danijoje ar Lietuvoje?

 (Arnas) Norėčiau Daųijoje, nes tent pabaigus mokslus gaučiau geresnį atlyginimą. 

(Mantas) Aš tai studijuosiu irgi Danijoje.

 (Ugnius) Aš irgi tikriausiai Danijoje. 

Interviu iššfravo ir užrašė Arnas Banevičius ir Ugnius Jačauskas.

1. Svečiuose Estijos ambasadorius. Ambasadorius apsirengęs Estijos vėliavos spalvomis: mėlyna, juoda, balta.

2. Geltona, žalia, raudona.

3. Estija, Latvija ir Lietuva

4. Asta ir mažoji Emilė sveikina Estiją

5. Estai piešia Lietuvos vėliavą

6. Aš sveikinu Lietuvą su šimtu metų.

7. Džiugas.

8. Sofia ir tėvelis.

9. Elena ruošiasi piešti

10. Tuoj Baltijos šalių raketa pakils į kosmosą. Estijos ambasadorius sako pasiruošti.

Astos Lipnickienės nuotraukos

Paruošiamukų ir pradinukų šventinės akimirkos piešiniuose: