Danijos Lietuviø Bendrija - Grojimas septyniese

Grojimas septyniese

Laura Jotautaitë

Nomedos inicijuotas Knygø klubas susikuria greitai ir tyliai. Idëja perskaityti knygà ir po to susirinkus apie jà padiskutuoti nukrenta á derlingà dirvà. Pirmajam kartui pasirenkamas Marko Zingerio romanas Grojimas dviese. Artûro paþástamas kilniadvasiškai sutinka parveþti iš Lietuvos knygas, o baltos lankos parodo netikëtà paslaugumà ir atveþa jas net supakuotas á aerouostà. Ir pagaliau išaušta tas lauktasis sekmadienis.

Prie stalo susëdam septyniese: aš, Laura Jotautaitë (Klaipëda), Vilius Benetis (Šiauliai), Artûras Maslauskas (Kaunas), Neringa Bigailaitë (Alytus), Nomeda Repšytë (Kaunas), Sandra Meidutë (Vilnius) ir Ineta Jonaitytë (Šiauliai). Jei kas dabar iškilmingai paskelbtø, kad štai prasideda pirmasis Danijos lietuviø bendrijos Knygø klubo susitikimas, dar ilgai taip sëdëtume, nedrásdami išsiþioti. Laimë, taip iškilmingai nusiteikusiø neatsiranda. Tad po truputá pradedame šnekëtis.

Jau iš pirmø fraziø aišku, kad þmonës uþkliuvo uþ skirtingø siuþeto linijø, kiekvienas turi savo mëgstamus personaþus. Mat romane persipina dvi pagrindinës siuþeto linijos. Jei laikytis chronologinës tvarkos, tai pirmoji jø – prieškario inteligentø Lydos ir Edvino Gastø tragiška meilës istorija. Krikšèionës þydës ir þydø kilmës berlynieèio meilë augo muzikos garsø fone – jis komponavo, ji grojo. Bet karo kokofonija atûþë ir iki Kauno, kur jie tarësi suradæ saugià nišà jausmams ir muzikai. Kurá laikà priešinæsi rasës grynintojø reikalavimams išsiskirti ir atkakliai bandæ išgyventi, jie galø gale buvo nušluoti marazmatiškos karo mašinerijos.

Antroji siuþeto linija vyksta daugelio mûsø taip gerai menamais ir gyvai aptarinëjamais Nepriklausomybës pradþios laikais. Istorikas Erazmas Rastinis ir kvepalø salono savininkë Rita Rastinienë jau spëjo per dvidešimt santuokos metø prarasti visas iliuzijas vienas kito atþvilgiu. Ritos tyliai pravardþiuojamas plaušine istorikas bando pabëgti nuo širdies neglostanèiø realijø á senø dokumentø dulkëse pasislëpusià Gastø istorijà, tuo tarpu Rita viltis deda á bûsimà susitikimà su jaunystës meile Amerikoje.

Smalsumo ir amþino dokumentikos groþinëje literatûroje ieškojimo vedami kaip kurie mûsø perskaitëme Edvino Gasto ”Dienoraštá Lydai. 1942”. Mat romano veikëjø prototipai gyveno, mylëjo ir þuvo mûsø trimatëje realybëje. Dienoraštyje atsiskleidþiantá E. Gastà su literatûriniu veikëju bendravardþiu lyginame nesidrovëdami. Daugelio nuomone, Gastui pasisekë, kad atgimë romano herojumi. Dienoraštyje savo kasdienybæ aprašinëja mëgstantis pasiskøsti, egocentriškas jautruolis. Zingerio Gastas gi išgrynintas iki menininko humanisto, meilës beproèio idealo. Á galvà ateina banali angliška frazë larger than life (ang. didesnis uþ gyvenimà). Tikrai, juk bûtø nuobodu net keliom valandom sustoti prie meno kûrinio, kuris uþ gyvenimà maþesnis…

Diskusijà paaštrina nuo Gehakte Eier ir þydiško guacamole varianto sklindantis èesnako kvapas. Geriame neblogà vynà. Beje, apie vynà: Erazmas Rastinis, anot Zingerio, vis ragauja savo pamëgtà Chateau Mouton Rotschild. Intriguoja Nomedos pastabëlë, kad to vyno Lietuvoje 1993-siais Lietuvoje në bût nebuvo. O mes geriame Mouton Cadet – tos paèios markës, bet þymiai maþesniø kalibrø vynà. Ech, ir vël ne taip áspûdinga gyvenime kaip romane...

Pokalbis ágauna pagreitá, kai pradedame šnekëtis apie Erazmà ir Rità. Mano nuomone, per jø istorijà atskleidþiama dar viena romano tema – tai tos kartos, kuriai prieš 12 metø buvo maþdaug keturiasdešimt-keturiasdešimt penkeri, ástrigimas nepatogiame laike tarp per anksti ir per vëlai. Išvedama paralelë su Edvino ir Lydos istorija – ir èia, ir ten negalimybiø þenklai, pasirinkimo nebuvimas. Tik jei prieškario kaunieèiø temà lyg þemutinë kvepalø nata lydi taurus tragizmas, tai Erazmo ir Ritos nesekmës daþnai turi komiškumo atspalvá. Diskutuojame, ar santuokos išsaugojimui turi reikšmës vëlgi tas pats pasirinkimo nebuvimas. Dalis mûsø vis dëlto nori tikëti individo sàmoningumu, sugebëjimu išsaugoti meilæ. Neveltui mokyti þmonës sako, kad didþiulæ átakà lietuviø pasaulëþiûrai turi iš 19 a. atëjæs romantizmas... Nors kà gali þinot, gal tie romantikai tokie gajûs todël, kad jie teisûs buvo?

Nomeda uþsimena apie raktines romano eilutes: “Istorikai, [...] palikdavo paraštëse tuos visus tarpinius þmones, kurie netilpo á tautiškai suprastos istorijos rëmus, [...]. Tuos pusiau ir tarp, nebetelpanèius á tautinæ kartotekà!” (87 p.) Šie þodþiai švelniai, bet atkakliai grauþia, lyg paprika mûsø valgomame cholente. Aliuzija á mûsø paèiø netilpimà nei lietuviškam, nei daniškam identitete pernelyg aiški. Per kambará dvelktelëjusiai melancholijai akomponuoja uþ lango šuorais einantis lietus. Identiteto tema vystoma ir prisimenant Lilës Gast slapèia pagimdytà ir Zingerio taip negudriai romane paslëptà vaikà. Tai, kad muzikø palikuonis pasirodo esàs maþiau muzikiniø gabumø ir þydiškø bruoþø turás brolis: autoriaus protestas prieš genetikos kaip apsprendþianèio asmenybës aspekto iškëlimà tiek naciø teologijoje, tiek šiuolaikiniame moksle ar tiesiog atsitiktinumas?

Nerandame taip danø mëgiamo konsensuso, bet jo ir nereikia. Kalbamës dar kelias valandas. Vëliau man ne vienas þmogus pasako, kad nesitikëjo, jog susitikimas truks daugiau negu dvi valandas. Juk kiek galima šnekëti apie knygà? Bet kadangi romanas daugiabalsis ir daugiaprasmis, vis uþtrenka kalbos tai apie dar koká personaþà, tai apie knygoj paliestà temà, o kartais pokalbis išplaukia á asmenines reminiscencijas, diskusijas apie viskà ir niekà. Visà dienà buvusià pilkà prietemà pakeièia vakaro šviesa. Skirstydamiesi neþadame greitai perskaityti kità knygà ir susitikti. Ir nereikia greitai. Skaitymas ir bendravimas – neskubrûs malonumai.

2005 m. birþelis

Marko Zingerio ir Dovilës Zelèiûtës pokalbá romano išëjimo iš spaudos 2003 m. proga rasi èia.

Straipsnis taip pat buvo skelbtas "Pasaulio lietuvio" 2005 m. birþelio mën. numeryje. Deja, þurnale straipsnis buvo paskelbtas nurodant klaidingai autoriø, dël ko redakcija Lauros Jotautaitës atsiprašo.