Penkta Vincento Sako straipsnio apie Lietuvos kulinariją dalis.

Kaip ir kiekviena tauta, lietuviai nuo senų senovės leido kulinarines knygas apie savo mitybą, maisto ruuošybą ir valgių gaminimą. Apie lietuvių mitybą daug rašė senovės metraštininkai, lietuvių tautos ir istorijos tyrėjai Braunas G., Dusburgietis S., Lasicijus J., von Kotzebue A., taip pat istorikai Baginskis K., Dubinskis Z., Jucevičius L., Kraševskis J., Narbutas T., Stryjkovskis M.

Pirmąja kulinarine knyga reikėtų laikyti Sakowicz J. „Kuchnia litevska“, atspausdintą 1710 metais, nors istoriniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvos bajorai kulinarines knygas spausdino jau nuo XVI amžiaus ir net prekiaudavo jomis Vokietijos knygų mugėse. Pirmoji lietuvių kalba išleista kulinarinė knyga yra Žemaytys S.S (man atrodo Simonas Stanevičius. aut). „Apey daryma walge“, išleistą 1823 metais. Rusų okupacijos metais, kai buvo uždrausta lietuvių kalba, Vilniuje 1800 metais buvo atspausdinta Welondek W.  knyga „Kucharz doskonalny“. 1854 metais Zawadska W. atspausdino savo knygą „Kucharka Litewska“, o 1893 m. Tilžėje Didžiulienė L. – Žmona atspausdino lietuvių kalba kulinarinę knygą „Lietuvos gaspadinė“. Didžiausia kulinarinė knyga yra raritetinė 1902 metais Seinuose išleista Dominyko Sako-Sakavičiaus „Šeimininkėms vadovėlis“, kur patalpinta per 500 įvairiausių duonkepėse krosnyse gaminamų valgių.

Pirmaja knyga, kurioje buvo rašoma apie užsienio šalių – Artimųjų Rytų gyventojų mityba reikėtų laikyti Radvilos Našlaitėlio Mikalojaus Kristupo „Kelionė į Jeruzale“, išleistą 1586 metais Bazelyje. Pirmoji knyga apie lietuvių kulinariją išeivijoje buvo atspausdinta Čikagoje 1919 metais ir ji vadinosi „Valgio gaminimas ir namų priežiūra“. Pagal mano sudarytą bibliografiją  nuo seniausių laikų iki šių dienų lietuviai apie savo kulinariją, mitybą, valgius, valgių ir gėrimų gamybą yra išleidę per 380 leidinių, aišku neskaitant aibės šiuolaikinių internetinių svetainių, kuriuose kol kas dabar yra maža tvarkos, bet daug gražių ir perspektyvių pretenzijų.

Lietuvos kulinarijos istorijos, vystymosi ypatybių, lietuviškų valgių gamybos technologijų kol kas mažai žinių turi šių dienų knygų leidyklos. Mūsų dienomis išleistose kulinarinėse knygose pateikiami tik atskirų Lietuvos regionų kaimiškų, daugiausiai bulvinių valgių receptai. Tai nėra blogai, bet tada bent pavadinimuose reikėtų rašyti, kad tai yra Šiaurės Žemaitijos kaimiški bulvių valgiai arba Rytų Aukštaitijos kaimiški miltiniai valgiai, - tai neklaidintų mažiau apie kulinariją išmanančius žmones, o žiniaskalaidininkai nepirštų užsienio svečiams ne pačio geriausio lietuviško maisto.  Paskaičius šių dienų kulinarinius leidinius, žurnalus, spaudą, susidaro įspūdis, kad lietuvių tauta tris tūkstančius metų iš vis nieko nevalgė, nemokėjo medžioti, žvejoti, neturėjo supratimo kokias girių gėrybes galima naudoti maisto ruošybai, nežinojo žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės, gyvulininkystės, neaugino paukščių, nekopinėjo medaus, nieko negėrė, nemokėjo pasigaminti giros, alaus, midaus, nesugebėjo išsivaryti ir stipresnių gėrimų...