spacer
 
Danijos Lietuviu Bendrija
  Įžanginis arrow Naudinga žinoti arrow Kūnui arrow 7. Senoji Lietuvos virtuvė – išskirtinė virtuvė
Meniu
Įžanginis
Renginiai
Veikla
Bendrija
Naudinga žinoti
Naujienos
Verta Dėmesio
PLB

Lietuvai100
 
7. Senoji Lietuvos virtuvė – išskirtinė virtuvė
2005-07-12, 17:26
Septina Vincento Sako straipsnio apie Lietuvos kulinariją dalis.

Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo technologiniais principais, maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, meduoliai, raugintos daržovės ir vaisiai (kopūstai, agurkai, obuoliai, kriaušės, grybai), rūkyti vaisiai, lietuviškas skilandis, darata, kindziulis, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros, lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais. Daugelis dabar žymiausių ir skaniausių tarptautinės virtuvės troškinių taip pat turi lietuviškos virtuvės prigimtį, nes lietuviai net XXI amžiuje dar tebeturi išlaikę tikrąsias duonkepes krosnis.


Galų gale, senosios lietuviškos virtuvės pagrindinis įnašas į pasaulio kulinariją buvo jos gausybė miško gėrybių valgių, gaminamų iš sumedžiotų taurų, stumbrų, meškų, ernių, laukinių arklių, briedžių, elnių, stirnų, šernų, bebrų, kiškių, netgi opšrų, taip pat gausybės laukinių paukščių. Šių produktų dalis lietuvių mityboje buvo akyvaizdi, juolab, kad valgių gamybai buvo naudojama ne tik švieži, bet ir sūdyta, vytinta ir rūkyta žvėriena ir laukinė paukštiena. Pažymėtina tai, kad Lietuva  XIV—XVI amž. eksportuodavo į Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Italiją ir kitas Europos šalis daug vytintos žvėrienos, rūkytos meškienos ir šernienos bei laukinės paukštienos (rūkytų einių, kurtinių, tetervinų, gulbių, žąsų, ančių). Pavyzdžiui Lietuvos iždas net iki XVI amžiaus vietoje piniginių įnašų priimdavo rūkytus šernų kumpius, - štai koks buvo jų kokybės ir išlaikymo lygis.


Ypač plačiai paplitę buvo bitininkystės produktai – medus ir gaminiai iš medaus, gėrimai iš medaus ir valgiai su medumi. Viduramžių metrašininko žodžiais „lietuvišku medumi vertėsi ir maitinosi visa Vokietija, Anglija ir tolimiausios Europos šalys“.  Medaus reikšmę lietuvių buityje rodo tai, kad vienintelėje Europos šalyje – Lietuvoje nuo senų senovės galiojo medaus duoklė, išskirtiniai bitininkystės teisės aktai ir reglamentai, taip pat bitininkų brolijos – bičiuliai. Medus lietuviams atstojo pinigus.


Minėtos aplinkybės matyt ir bus apsprendusios senosios lietuvių virtuvės valgių gausumą, patiekalų gamybos technologijų ištobulinimą, rafinuotumą, juolab kad ji buvo ne tik pritaikyta Lietuvos didikų ir bajorų finansinėms galimybėms, kurie tuo metu Europoje buvo turtingiausi žmonės, jų išlavintiems ir rafinuotiems skoniams bei poreikiams, bet ir rėmėsi vietinėmis, tradicinėmis lietuviškomis maisto žaliavomis ir produktais.


Nuo 1453 metų, turkams užėmus Konstantinopolį, sužlugo Viduržemio jūruose klestėjusi prekyba su Rytais ir prekybiniai Rytų ir Vakarų keliai persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, per kurios teritoriją ėjo prieskonių ir šilko prekybiniai upių ir sausumos keliai nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Antra vertus, pirkliams, keliaujant per Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija, įvežamos prekės būdavo tik vieną kartą apmokestinamos, gerai saugomos ir įstatymais, ir nuo pakelės plėšikų, nes surinkti mokesčiai ėjo į Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždą.

< Ankstesnis   Sekantis >
spacer
Dėmesio
Verta Dėmesio
Zodynas

 
2005 DLB| ©| powered by| mambo | Design by| extrainteractive |
spacer
Lietuviskai